Prieš 105 metus pasirašyta Suvalkų sutartis

1920 m. ruduo Lietuvos istorijoje ryškus drastiškomis spalvomis. Gausiai išlietas kraujas įnirtingose ir kritiškai svarbiose kovose su lenkais, valstybingumą bauginančiai apniukusios sutemos ir pro jas ryžtingai prasiskverbęs šviesios vilties spindulys. Tokiais tonais nutapytas Lietuvos ruduo prieš 105-erius metus. Būtent prieš tiek metų šią dieną Suvalkuose buvo pasirašyta sutartis, kuri šio laikotarpio paveikslui žadėjo šviesias draugystės ir taikos spalvas. Tačiau du tapytojai skirtingai įsivaizdavo savo piešinį.

Sunku kalbėti apie Suvalkų sutartį, nepaminint kitos sutarties. Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis tų pačių metų liepą lietuviams garantavo sostinę Vilnių. Tačiau rugpjūtį lenkų ir sovietų karo eiga apsivertė aukštyn kojomis ir pietiniai lietuvių kaimynai perėjo į kontrpuolimą. Sėkmingą bangą pagavę lenkai neketino sustoti ir tikrai nepamiršo dar prieš kelis mėnesius savo rankose laikyto Vilniaus.

Nuo rugsėjo mėnesio prasidėjusios nuožmios kovos aiškiai bylojo apie karo stovį tarp dviejų kaimynių. Diplomatinės pastangos spręsti vis daugiau aukų reikalaujančias kovas baigdavosi priekaištų vieni kitiems apsimainymu. Užsienio reikalų ministerijos, dėstydamos savus argumentus, galiausiai sutarė kur ir kada sės ieškoti kelio iš šios aklavietės. Lenkų užsienio reikalų ministras Eustachijus Kajetonas Sapiega pareiškė: „Tačiau norėdamas įvykdyti taikingus norus, Jūsų notoje pareikštus, turiu garbės Jum pasiūlyti, kad mūsų delegatai susitiktų Suvalkuose, dar kartą bandyti nesutikimus išrišti, nesigriebiant ginklų. [..] Mūsų delegatai lauks trečiadienį šio mėn. 29 d., vakare Suvalkuose.“

Į tai einąs Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas Petras Klimas atsakė: „Norėdama visumet taikiai sureguliuoti kilusius nesusipratimus ir išvengti tolesnių ginkluotų konfliktų, Lietuvos Vyriausybė priima Jūsų propoziciją, siųsdama savo delegatus į Suvalkus rugsėjo 29 d. vakarą ir siūlo nuo rugsėjo 29 d. 12 val. dieną iš abiejų pusių pilnai sustabdyti Lietuvių ir Lenkų karo akciją prieš kits kitą.“

Oficialiai išreikšti norai ir tikslai tikrai gražūs, bet tikrieji kėslai buvo paslėpti po klastingumo skraiste. Derybos vyko panašiu scenarijumi kaip ir iki tol vykusi diplomatų komunikacija notomis. Kaltinimai, nenoras nusileisti, probleminiai klausimai tęsėsi ir Suvalkų mieste vykusiose derybose. Nors ne galutinai ir nevisai tvirtai, bet rodėsi, kad pavyko rasti kompromisus dėl demarkacijos linijos, apsikeitimo karo belaisviais, strategiškai labai svarbaus Varėnos geležinkelio mazgo. Pasirašyta sutartis turėjo įsigalioti spalio 10 d., bet dar net nespėjus išaušti šiai dienai, spalio 9 d. neva tai sukilęs lenkų generolas Liucjanas Želigovskis su savo vadovaujama rinktine įsiveržė į Lietuvą ir užėmė sostinę Vilnių.

Vėliau sekę įvykiai, kuriuos taip pat prisiminsime, verti atskiro pasakojimo. Šioje istorijoje matome posakio – „kur du pešasi, trečias laimi“ – pavyzdį. Dviem kaimynams niekaip nepavykus išspręsti ginčo ir užmegzti draugiškų santykių, nepastebėtas visiškai šalia iškilęs priešas, ilgam laikui prarijęs abi susipykusias šalis. Tačiau ši skaudi patirtis išmokė savo pamokas. Šiandien džiaugiamės tvirta partneryste ir pasitikėjimu paremtais santykiais su savo kaimynais lenkais.

Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomas dailininkės Zofijos Kochanauskienės paveikslas „Suvalkų sutartis“, nutapytas 1929 m. Kairėje sėdinčioje lenkų delegacijoje, iš kairės: diplomatas Wacław Przesmycki (1891-1973); Užsienio reikalų ministerijos atstovas Juliusz Łukasiewicz (1892-1951); plk. Mieczysław Mackiewicz (1880-1954); mjr. Aleksander Römer. Dešinėje sėdinčioje lietuvių delegacijoje, iš dešinės: plk. Aleksandras Šumskis (1893-1946), diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967), gen. ltn. Maksimas Katchė (1879-1933), Steigiamojo Seimo narys Voldemaras Vytautas Čarneckis (1893-1942), Mykolas Biržiška (1882-1962).