Akmeninis laivinis kovos kirvis

Gludinto akmens kirviai su skyle kotui buvo vieni pirmųjų senienų, patekusių į privačias kolekcijas bei muziejus. Dažniausiai aptinkami ariant laukus, kasant žemę ar tiesiog atsitiktinai randami. Gludinti akmens dirbiniai buvo siejami su perkūnijos reiškiniu, jiems priskiriama maginė galia. Kirviai būdavo dedami po naujo pastato slenksčiu ar ant gegnių, naudojami kaip gydymo priemonė. Kirvis kaip darbo įrankis ir kirvis kaip ginklas mažai kuo skyrėsi. Vėlyvojo neolito laikotarpiu skirtumas išryškėja atsiradus laiviniams kovos kirviams, kurie buvo pavadinti taip dėl savo formos. Šie kirviai įvardijami kaip artimos kovos kertamasis ginklas, kuris, palyginti su darbo įrankiais, yra mažesnis, lengvesnis.

Laivinis kovos kirvis apvalia pentimi, su skyle kotui. Ilgis 18 cm. Rastas Luknės k., Skuodo r. kasant žvyrą. 1931 m. žymus kompozitorius Stasys Šimkus jį galimai padovanojo Kauno miesto muziejui (vėliau kirvis pateko į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, iš jo į Valstybinį istorijos muziejų, kuris dabar vadinamas Vytauto Didžiojo karo muziejumi).  Kirvis pagamintas iš žalsvai pilko, smulkiagrūdžio, diabazinės tekstūros (primenančios suveltą vilną) diabazo. Tokie kirviai pasižymi kietumu: jie nesuskyla, gerai atlaiko smūgius. Diabazo rieduliai ledynų atnešti iš pietvakarinės Suomijos Satakuntos apylinkių. Smulkiagrūdžio diabazo kirviai greičiausiai gaminti iš medžiagos, ledynų atneštos iš Botnijos įlankos dugno.