Antano Žmuidzinavičiaus „Sužeistas šaulių vadas“

1876 m. gimė vienas iš žymiausių ir itin vertinamų menininkų Lietuvos menininkų – Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966), nugyvenęs ilgą ir turiningą gyvenimą, palikęs gausų dailininko, kolekcionieriaus, rašytojo, profesoriaus palikimą. Patriotiškos dvasios lydimas, jis ne tik kūrė, bet ir užsiėmė aktyvia tautine veikla. Artimą santykį jis turėjo ir su Lietuvos Šaulių Sąjunga: 1919 m. jis sukūrė šios organizacijos ženklą, 1922 m. buvo deleguotas steigti šaulių būrius ir rinkti paramą JAV, o 1929 m. perėmė šaulių sąjungos vadovavimą ir ėjo žurnalo „Trimitas“ redaktoriaus pareigas.

Tad ir žvelgiame į šauliškos tematikos paveikslą „Sužeistas šaulių vadas“. Kompozicijoje vaizduojamos keturios figūros. Centre – vienas priklaupęs karys kilsteli sužeisto vado galvą. Jo kraujas sniegą nudažęs raudoniu. Šalimais pagarbiai stovi bendražygis. Lyg harmoninga atsvara priešakiniam veiksmui. Čia galima paminėti ir penktąją, simbolinę figūrą – centre iškylantį, kiek pasvirusi koplytstulpį. Šis – keturšlaitis, su atvira koplytėle ir metaline baltiškos saulutės viršūnėle. Tai tautos praeities simbolis, nurodantis į veikėjų kovos tikslą.

Šis paveikslas – viena senesnių muziejaus vertybių. Paveikslą muziejui Naujųjų – 1921-ųjų gruodžio 31-ąją – išvakarėse per Prezidentą Smetoną perdavė Amerikos lietuviai. Kūrinio apačioje matoma autoriaus signatūra ir data, taip pat nurodanti į 1921-uosius. Tačiau kūrinio datavimas, žvelgiant į kitus istorinius šaltinius,  kelia klausimų. Taigi, pagal signatūrą nutapytas jis 1921-asiais, bet jau 1920 m. balandžio 18 dieną puikavosi parodos atidaryme. Tai nurodo iš apžvalginės meno parodos Kaune (organizuotos Lietuvos dailės draugijos) išlikusi fotografija (ČDM ŽFp-1140). Nors kataloge visgi kūrinys nėra pažymėtas, bet kaip teigiama apžvalginiuose straipsniuose – Žmuidzinavičiaus paveikslų čia būta virš 100. Tad ir ne visus, matyt, apsiimta aprašyti.

Kitas kylantis klausimas – kas yra šis sužeistas vadas? Tai realus ar imaginacinis asmuo? Galėtų juo būti Vladas Putvinskis-Pūtvis – Lietuvos Šaulių Sąjungos įkūrėjas. Tačiau mirė jis 1929 m., tad kūrinio su jo mirtimi sieti negalime. Kita vertus, pats Žmuidzinavičius turėjo artimą ryšį su Putvinskiu ir jo buvo paskirtas į Alytaus šaulių štabą. Būtent 1920 m. spalio mėn. jis kartu su Amerikos kino operatoriumi Rapolu Kruču vyko į pafrontę fotografuoti. Naktį prie Babriškių kaimo juos užpuolė lenkų kareivių dalinys. Keletas saviškių buvo sužeisti ar užmušti, o pats Žmuidzinavičius pateko į nelaisvę. Tik po trijų kankinimo dienų jis pabėgo per Varėnos miškus atgal į laisvę pas bendražygius. Tad galbūt kūrinyje jis netiesiogiai vaizduoja savo asmeninę patirtį?

Visgi greičiausiai ne. Nors taip galėtume interpretuoti, jei datuotume pagal signatūrą. Remiantis 1920 m. fotografija, paveikslas turėjo būti nutapytas dar prieš Žmuidzinavičiui įsijungiant į Alytaus šaulių štabą. O galbūt čia vaizduojamas Jurgis Kiaunė, kuris 1919 m. tarnyboje patyrė sunkią traumą ir yra laikomas pirmuoju sužeistu Lietuvos kariuomenės savanoriu? Jis nebuvo šaulių vadu, tačiau jo auka itin reikšminga Lietuvos istorijai.

Taigi šis paveikslas ir jo siužetas vis dar kelia klausimų, į kuriuos kol kas atsakyti sunku. Bet nepaneigiama, kad autoriaus asmeninė patirtis ir indėlis į Lietuvos Šaulių Sąjungą kūriniui suteikia turtingą kontekstą.