Ar Lietuva turi savo baroną Miunhauzeną?

Vytauto Didžiojo karo muziejuje jau greitai bus galima pamatyti parodą apie garsų vokiečių aristokratą, pasižymintį geru ūpu ir visada gebantį rasti išeitį iš sudėtingiausių situacijų – baroną Miunhauzeną. Bet šiandien ne apie jį, o apie jo antrininką iš Lietuvos.

Lietuva gali didžiuotis turtinga valstybės istorija, turi ji ir savo Miunhauzeną, tiesa ne baroną, o kunigaikštį Karolį Stanislovą Radvilą II (1734–1790), iš savo amžininkų užsitarnavusį pravardę „Pone Mielasis“ (lenk.k. Panie Kochanku) – kreipinys, kuriuo nuolat kreipdavosi ne tik į savo brolius bajorus, bet ir į patį Abiejų Tautų Respublikos karalių.

Radvila Pone Mielasis buvo vienas turtingiausių žemvaldžių visoje Europoje ir tikrai pats turtingiausias didikas Abiejų Tautų Respublikoje. Vien miestų jam priklausė 16.

Tačiau asmeninio šio didiko gyvenimo negalima laikyti pasisekusiu, banguota buvo ir jo politinė karjera, tačiau geras ūpas ir anekdotiniai pasakojimai buvo nuolatiniai jo palydovai nuo pat vaikystės. Pasakojama, kad vaikas būdamas jis niekaip nesugebėjo išmokti raidžių ir tik mokytojui liepus šaudyti į taikinį su raidėmis pramoko skaityti. Jo mokytojas jėzuitas Mikalojus Kučevskis liudijo, kad Radvila buvo prastas ir išdykęs mokinys, kuriam buvo sunku susikaupti, ir mokėsi tik verčiamas.

Gal Radvila dėl to ir nemėgo jėzuitų, nes vieną kartą tikino lankęsis pragare ir matė, kaip jų dvasios kali stikliniame butelyje, kad negalėtų velnių apgauti ir iš pragaro pabėgti.

Radvila buvo vedęs du kartus, tačiau abi santuokos baigėsi skyrybomis. Pirmoji – su Marija Karolina Liubomirska truko septynerius metus. Su antrąja žmona Terese Karolina Ževuska gyveno gana atskirus gyvenimus. Žmona – Varšuvoje, o Radvila daugiausia – Nesvyžiuje. Tik vieną kartą ji išsiruošė į kelią, aplankyti savo sutuoktinio Nesvyžiuje, kai nesulaukė savo vyro mokamos pragyvenimo pensijos. Karolis Radvila, sužinojęs apie žmonos atvykimą, pabėgo iš pilies ir užsidarė pranciškonų vienuolyne. Skyrybų procesas truko net septynerius metus, Teresė Karolina prisiteisė tuo metu astronominę milijono zlotų sumą. Vaikų nei su viena žmona nesusilaukė. Tiesa, Radvila vis mėgo pasigirti, kad Kaspijos jūroje turėjo romaną su Sirena, o iš šio romano gimė daug gražių silkučių.

Nestokojęs turtų, rengdavo prašmatnias puotas ir medžiokles savo rezidencijose. Per vieną jų sulaukė priekaištų, kad didikas jau ima gyventi kaip karalius, o į tai Pone Mielasis atsakė, kad jis gyvena kaip Radvila – radviliškai, o karalius lai gyvena taip, kaip jam pačiam patinka. Kitos puotos metu, vykusios vidurvasarį, Radvila savo svečius įtikinėjo, kad rytoj snigs. Niekas netikėjo tokiomis kalbomis, tačiau rytą kunigaikštis važinėjo rogėmis, supylęs druskos, be galo brangios to meto prekės, kalnus.

Medžioklėje, kaip ir tikrajam Miunhauzenui – lygių nebuvo. Vieną karą jis miške pamatė itin gražų elnią, bet kaip ir Miunhauzenui pritrūko kulkų, tad šovė vyšnios kauliuku. Kunigaikštis tikino pataikęs, bet elnias pabėgo, o po metų matęs tą patį elnią su išaugusia vyšnios šakele tarp ragų.

Radviloms priklausė ir Smurgainių miestelis, garsus savo „Meškų akademija“, kurioje keliaujantys artistai – „skomorochai“ – treniruodavo savo meškas prieš keliones po visą Europą. Šios akademijos auklėtinius Radvila Pone Mielasis labai mylėjo, pats laikė dresuotas meškas savo rezidencijose ir savo pasekėjų buvo vadinamas „Lietuvos lokiu“. Pasakojama, kad puikuodamasis pas karalių Stanislovą Augustą važinėdavo karieta, pakinkyta keturiomis meškomis. Taip pat – kad ir myriop nuteistuosius mėgęs užpjudyti meškomis.

Dėl savo politinės karjeros, kurioje blaškėsi palaikydamas tai vieną, tai kitą pusę, nevengdamas aštrių posakių savo oponentams ir dažnai ignoruodamas valstybės bėdas ir apleisdamas savo pareigas, užsidirbo ir neigiamų istorijų apie save, pabrėžiančių jo žiaurų būdą: be skrupulų galėdavęs sumedžioti stogdengį ar medžioklėje sušalęs kojas, susišildyti jas valstiečio viduriuose.

Radvila buvo prieštaringa asmenybė, atmetusi visas Apšvietos epochos atneštas naujoves ir pripažįstanti tik senąjį sarmatiškąjį ATR gyvenimo ir papročių būdą. Karalius Stanislovas Augustas savo privačiame dienoraštyje apie Radvilą rašė: „Žiaurus ir kvailas girtuoklis, kuris buvo prasto auklėjimo ir šlykščios visuomenės, kurios buvo apsuptas savo jaunystėje, auka.“ Tuo tarpu Julijonas Ursinas Niemcevičius (Julian Ursyn Niemcewicz), vienas garsiausių ATR Apšvietos veikėjų, apie Radvilą sakė: „akmeninės širdies pilietis, kurio pasiaukojimas lenkų tautai yra nepaprastas ir nepamirštamas“.