Balandžio 23 d. minimas šv. Jurgis

Balandžio 23 d. minime šv. Jurgį, kankinį, antrąjį Lietuvos globėją.

Jurgis buvo krikščionis kareivis, nukankintas Palestinoje. Legenda pasakoja, kad jis buvęs Kapadokijos didikų krikščionių sūnus, narsus karys, dėl savo kariškų dorybių patekęs į imperatoriaus Dioklecijano asmeninę gvardiją.

Šio imperatoriaus laikais prasidėjus krikščionių persekiojimui, Jurgis dėl savo tikėjimo buvo nužudytas. Pasakojimas, kad jis išlaisvino karalaitę iš slibino, yra mitinis motyvas, sukurtas pagal kitų slibino nugalėtojų – Persėjo, Indro, Zigfrido – legendas. Jurgio kultas, prasidėjęs Bizantijoje, paplito visuose Rytuose nuo Gruzijos iki Abisinijos.

Romoje jau VI a. Belizarijus Jurgio garbei pavadino San Sebastiano miesto vartus, o VII a. buvo pastatyta jo vardo bažnyčia – San Giorgio in Velabro. Viduramžių kryžiaus žygių dalyviai jį buvo pasirinkę savo globėju, taip Jurgio kultą išplatindami po visą Europą. Jis tapo daugeliu valstybių ir miestų globėju: Anglijos, Katalonijos, Aragonijos, Gruzijos, Lietuvos, Portugalijos, Ligūrijos, Genujos, Venecijos.

Šv. Jurgis laikomas arklių ir apskritai gyvulių globėju. Tikima, kad šventasis globoja alebardininkus, lankininkus, visus, kurie susiję su žirgais, pavyzdžiui, raitelius, prekiautojus balnais, šarvais, pliumažais, nes jais puošiami šalmai, ir jų meistrus.

Jurgio šventė, įgavusi folklorinį atspalvį, pakeitė senovės pagonių pavasarinę šventę. Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad per Jurgines negalima nieko dirbti laukuose su arkliais, nes tai – jų šventė. Tikima, kad Jurgis rūpinasi gyvuliais, kol jie ganosi lauke, todėl per Jurgines banda būdavo pirmą kartą išgenama į lauką. Stengtasi per Jurgines gyvulius kuo geriau pašerti ir prižiūrėti. Su gyvuliais ir ganymu susijęs ganyklų poreikis. Todėl šv. Jurgis būdavo prašomas atrakinti žemę, duoti gaivinančią rasą, leisti augti žolei.

Mene Jurgis vaizduojamas su kario apranga, sėdintis ant žirgo ir ietimi nusmeigiantis slibiną. Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugoma ir jo medinė monochrominė reljefinė skulptūra. Remiantis „Aukso legenda“, šventasis vaizduojamas tradiciškai, su šarvais, sėdintis ant žirgo. Rankose jis laiko ietį, kuria smeigia slibinui tiesiai į nasrus. Kūrinio dinamiką atskleidžia besibaidančio žirgo figūra, įtampą – raitelio ir slibino dvikova. Kompozicija atvira, ekspresyvi, figūros komponuojamos tolygiai, neišskiriant svarbiausios dalies. Skulptūra sukurta paryškinant medžio drožybos ypatybes. Žirgo karčiai ir slibino šeriai išsiskiria lengva faktūra. Slibinas kūno padėtimi primena nuolankų šunį. Raitelio ekipuotė ir žirgo laikysena – aliuzija į Lietuvos Respublikos herbą Vytį. Kūrinyje tarptautinis siužetas persipina su vietinėmis vaizdavimo tradicijomis. Kompozicijai tai suteikia stilistinio individualumo.  

Taip pat muziejaus darbuotojai Vidmantas Airini ir Eglė Aleknaitė apie šv. Jurgį yra parengę katalogą  „Šventasis karys. Šv. Jurgis dailės kūriniuose“, kurį galite apžiūrėti čia: https://bit.ly/3bw3KCX.

Naudoti šaltiniai: katalogas „Šventasis karys. Šv. Jurgis dailės kūriniuose“ ir http://www.piligrimai.lt/sv-jurgis-2/