Chotyno mūšis

1621 m. rugsėjo 24 d., Chotyno mūšio, vykusio tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Osmanų Imperijos, metu, šį pasaulį paliko Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Jis buvo vienas talentingiausių to meto Europos karvedžių, paskyrė visą gyvenimą Respublikos gynybai ir taip amžiams įrašė savo vardą Lietuvos istorijoje.

XVII a. pirmoje pusėje Osmanų Imperija siekė užvaldyti Vidurio Rytų Europos teritorijas. 1620 m. osmanai paskelbė karą Lenkijai, kurios kariuomenė, siekdama sustabdyti potencialų osmanų įsiveržimą į Respublikos žemes, įžengė į Valakiją ir mūšyje prie Cecoro patyrė pralaimėjimą. Mūšyje žuvo dar XVII a. amžiaus pradžioje Maskvą užėmęs didysis karūnos etmonas Stanislovas Žolkievskis. Susidarė palankios sąlygos Osmanų Imperijos kariuomenei veržtis į Respublikos gilumą. Respublikos valdovas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza nurodė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms telktis prie Podolės Kameneco. Jungtinių Respublikos pajėgų vadu buvo paskirtas narsa ir išskirtiniu kariniu talentu kovose pasižymėjęs Lietuvos didysis etmonas J. K. Chodkevičius.

1621 m. rugpjūčio pabaigoje Respublikos pajėgos įsitvirtino Dniestro upės dešiniajame krante, šalimais Chotyno. Respublikos pajėgas sudarė 33 tūkst. Lenkijos ir Lietuvos karių bei 25 tūkst. Zaporižės kazokų, vadovaujamų etmono Petro Sahaidačno. Iš priešingos pusės artėjo 100 000 tūkst. karių Osmanų Imperijos kariuomenė, kuriai vadovavo patsai valdovas Osmanas II. Kovų su Švedija metu Lietuvos kariuomenė gerai perprato ir įsisavino laikinais įtvirtinimais paremtą modernią olandišką lauko fortifikacijų sistemą, kurią buvo galima panaudoti tiek ginantis, tiek puolant. Dėl to J. K. Chodkevičius įsakė jungtinėms Respublikos pajėgoms įrengti gynybos liniją prie Chotyno taip, kad osmanai negalėtų lengvai prasiveržti jiems patogioje vietoje, o bet koks bandymas žygiuoti aplink būtų užkirstas koncentruota flangų ugnimi.

Rugsėjo 2 d. prasidėję intensyvūs Respublikos ir Osmanų Imperijos pajėgų susidūrimai truko beveik mėnesį. Osmanai jungtinių Respublikos pajėgų įtvirtinimus puolė elitiniais pėstininkų ir kavalerijos daliniais, naudojo artileriją; pastatė ir laikiną tiltą, kuriuo perkėlė savo artilerijos pabūklus į kitą upės pusę. Nepaisydamas didelės priešų kariuomenės persvaros, remdamasis savo įgyta karine patirtimi ir pasitelkdamas laikinų įtvirtinimų sistemą, J. K. Chodkevičius sėkmingai vadovavo gynybai, sekino ir stabdė osmanų pajėgas. Osmanams vis atsitraukiant po nesėkmingo puolimo, Lietuvos didysis etmonas pradėdavo veržlią kavalerijos kontrataką (nepaisydamas sunkios savo būklės, vienai iš kontratakų vadovavo pats asmeniškai), kuri ne tik gniuždė priešo karius, bet ir kėlė besiginančiųjų dvasią.

Rugsėjo pabaigoje senkant jėgoms abi pusės ieškojo galimybių pasiekti taiką. Spalio 9 d. buvo pasirašyta taika, tačiau jos J. K. Chodkevičius nesulaukė. Dar rugsėjo 24 d. sunkiai sirgdamas Lietuvos didysis etmonas paliko šį pasaulį. Lemiamą rolę Chotyno mūšyje suvaidinęs ir į Lietuvos karybos istoriją savo vardą amžiams įrašęs J. K. Chodkevičius savo ryžtu ir sumaniais taktiniais sprendimais parodė, kad net mažesnė kariuomenė, vadovaujama talentingo karvedžio, gali sėkmingai sustabdyti ir įveikti didesnį priešą.