Dabartis praeityje: plokštiniai šarvai

Vytauto Didžiojo karo muziejaus kapelą puošia išskirtiniai plokštiniai šarvai, kurie kaip nauja apsauginės ginkluotės rūšis įsigalėjo Vėlyvaisiais viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu Vakarų Europoje.

Nors prieš juos plačiai naudoti grandininiai šarvai, vadinamasis žieduotis, nebuvo visiškai pamiršti, tačiau jie jau buvo dėvimi tik atvirose, plokštinių šarvų nedengiamose, vietose ir pasislinko iš pagrindinės kūno apsaugos į mažiau reikšmingą pagalbinės apsauginės ginkluotės rolę, kol, galiausiai, jų reikšmė visiškai sumenko. Išpopuliarėję plokštiniai šarvai tapo neatsiejama riterių kultūros ir išvaizdos dalimi. XV a. viduryje kariai dėvėjo beveik visą kūną saugančius plokštinių šarvų komplektus, susidedančius iš atskiras kūno vietas dengiančių dalių. Nors jie tarsi paversdavo karį vaikštančia tvirtove, atskirų šarvų dalių lankstumas nevaržė judrumo. XV a. pabaigoje–XVI a. pirmoje pusėje Vakarų Europoje ši šarvų rūšis pasiekė savo apogėjų. Didžiausiose to meto valstybėse ir jų kariuomenėse šarvai įgavo jiems būdingų bruožų, todėl buvo galima išskirti itališkus, prancūziškus, vokiškus ir kt. kraštų šarvų komplektus. XVI a. plokšteliniai šarvai buvo naudojami ir augančiame Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sunkiųjų raitelių sluoksnyje. Plokšteliniai šarvai pasižymėjo gana ryškiomis sąsajomis su to meto civiliniais kostiumais, ką labiausiai išryškina platėjantys šarviniai batai ar apvalėjantys krūtinšarviai. Apvalesnės formos pasižymėjo ne tik estetine išraiška, bet atliko ir praktinę funkciją, striprindamos šarvus papildomai jų nestorinant. Gausiai bei prašmatniai dekoruoti ir puošti plokštinių šarvų komplektai, primenantys iškilmingus kostiumus, o kartais net akomponuojami skirtingų gyvūnų galvas atkartojančiais šalmais, buvo skirti aptariamu laikotarpiu populiariems riterių turnyrams.