Dainavos apygardos vado Dominyko Jėčio-Ąžuolio 125-osios gimimo metinės

„Šį kartą brangią kainą mokame mes. Pergalės tautos negrūdina, grūdina pralaimėjimai. Be to, nebūna pralaimėjimo, kuris neduotų jokios naudos. Jei mūsų kova bus bent kiek naudinga Lietuvai, mes savo pareigą būsime atlikę, ir tai jau bus mažytė pergalė.“*– svarstė Dainavos apygardos vadas DOMINYKAS JĖČYS-ĄŽUOLIS, kurio 125 gimtadienį šiandien pažymime.

Kiekvienas toks gimtadienis skatina skaičiuoti, ar mūsų pačių pralaimėjimai duoda naudą. Tai svarbu, jei esame ne tik istorijos vartotojai, bet ir jos kūrėjai.

Dominykas Jėčys-Ąžuolis 1944 m. vasarą organizavo partizaninius būrius kovai su sovietine okupacine valdžia, jiems vadovavo. 1945 m. birželį suvienijo dalį Dzūkijoje veikiančių partizanų grupių į Dzūkų rinktinę, jai vadovavo. 1946 m. balandį rinktinei prisijungus prie A apygardos (nuo 1946 m. gegužės – Dainavos apygarda), tapo ir jos vadu. Nuo 1946 m. lapkričio iki žūties ėjo ir partizanų Pietų Lietuvos srities vado pareigas. Dainavos apygardos laikraščio „Aukuras“ redaktorius. Žuvo kautynėse vidaus kariuomenei apsupus štabo bunkerį. Apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu (1932), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998, po mirties).

*iš Algirdo Jėčio knygos „Sutryptos viltys“

Vaizdas iš tinklalapio „Gintarinė svajonė“. DOMINYKAS JĖČYS-ĄŽUOLIS pirmas iš dešinės