Gen. ltn. Jurgiui Kubiliui – 150!

Prieš 150 metų, 1875 m. kovo 28 d., Armoniškiuose (Marijampolės r.) gimęs Jurgis Kubilius buvo senosios kartos Lietuvos karininkas. Jei daugelis jaunesnių lietuvių karininkų, jaunystėje tarnavusių Rusijos imperijos kariuomenėje, dalyvavo tik Pirmajame pasauliniame kare ir galbūt Rusijos pilietiniame kare, Jono Kubiliaus karinė patirtis buvo turtingesnė. Pradėjęs tarnybą dar 1900 m., J. Kubilius 1904-1905 m. dalyvavo Rusijos-Japonijos kare ir dalyvavo veiksmuose Mandžiūrijoje.

Vėliau sekė Pirmojo pasaulinio karo mūšiai ties Varšuva, Rytprūsiuose, Vilniaus gubernijoje, Suvalkijoje, Rumunijoje, Galicijoje. Čia 1916 m. birželį papulkininkis J. Kubilius buvo kontūzytas ir kuriam laikui turėjo palikti frontą.

Po 1917 m. spalio perversmo bolševikai lietuviams siūlė formuoti diviziją, kuri kovotų raudonųjų pusėje. Tačiau buvo suformuotas tik vienas lietuvių atsargos batalionas. Jam vadovauti paskirtas J. Kubilius atsisakė dalyvauti aktyviuose veiksmuose ir 1918 m. kovą batalionas buvo išformuotas.

1918 m. gegužės 1 d. J. Kubilius grįžo į Lietuvą.

Šalį puolant priešams ir kuriant kariuomenę, plk. J. Kubiliui pavesta šiuo reikalu užsiimti. 1918 m. lapkričio 23 d. Apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 1 jis buvo paskirtas Apsaugos (būsimos Krašto apsaugos) ministerijos štabo viršininku. O tuo metu ne tik bolševikai artėjo prie Vilniaus, bet ir strigo Pirmojo pėstininkų pulko formavimas. Padėties nelengvino ir Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro (1883-1942) bei krašto apsaugos viceministro Kiprijano Kondratovičiaus (1850-1939) užsispyrimas, kad Lietuvos kariuomenės nelabai reikia ir jos funkcijas gali atlikti milicija.  

1919 m. pradžioje J. Kubilius viršininkavo Tauragės apskričiai, tačiau Lietuvos kariuomenei trūko patyrusių ir gabių karininkų. Todėl jau gegužės mėnesį J. Kubilius buvo paskirtas vadovauti Ukmergės batalionui ir iki metų pabaigos kovojo su raudonarmiečiais prie Salako, Turmanto, Daugpilio. Nepriklausomybės kovose pasižymėjusiam karininkui tą rudenį buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.

Netrukus J. Kubilius paskirtas Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus viršininku ir juo su pertrauka buvo iki 1923 m. rugsėjo. Žinoma, kad karininkas veikė ne tik tai. 1920 m. buvo paskirtas Vietinės brigados vadu, 1921 m. rugsėjį – ypatingųjų reikalų karininku prie kariuomenės vado, 1922 m. gegužę – lapkritį dirbo vyriausiuoju šaulių instruktoriumi. 1923 m. J. Kubilius paskirtas vadovauti Trečiajai pėstininkų divizijai. 1923-1926 m. dirbo kariuomenės inspektoriumi, ypatingųjų reikalų karininkų prie krašto apsaugos ministro, Generalinio štabo valdybos viršininku. 1926 m. karininkui suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir tų pačių metų rugsėjo 1 d. J. Kubilius atsisveikino su karine tarnyba ir išėjo į atsargą.

Apsigyveno Kaune, gavo 1000 litų per mėnesį pensiją ir 80 ha žemės su dvaru netoli Kauno. Tačiau niekur nedingo iš visuomeninio gyvenimo ir toliau dirbo Lietuvai. 1926-1934 m. pirmininkavo Kalinių globos draugijos centro valdybai. Kalėjimuose steigė bibliotekas, prenumeravo kaliniams spaudą, rengė koncertus, organizavo loterijas.

J. Kubiliui pavyko išvengti represijų 1941 m. ir po karo. Mirė 1961 m. kovo 29 d. Kaune, palaidotas Kalvarijos kapinėse.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.