Karo muziejuje atverta paroda „Akiplėšos. Bebaimiai. Maištininkai“ apie jaunimo pasipriešinimą sovietinei santvarkai

Vytauto Didžiojo karo muziejuje minint lietuvių pasipriešinimo sovietinei santvarkai ir Romo Kalantos protesto prieš sovietų valdžią 50-ąsias metines visuomenei skirta nauja paroda-instaliacija „Akiplėšos. Bebaimiai. Maištininkai“, pasakojančia apie XX a. 8-ąjį deš. Lietuvoje atsiradusią hipių kultūrą ir jaunimą, kovojusį prieš sustabarėjusią santvarką. Parodoje galima susipažinti su jaunimo pasipriešinimo sovietinei santvarkai išraiškos formomis, atsiskleidusiomis per išvaizdą ir klausomą muziką, bei tokio pasipriešinimo slopinimo priemonėmis. Taip pat galima išvysti Raimundo Banionio filmą „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990 m.).

Hipių kultūra – viena iš pasipriešinimo sustabarėjusiai santvarkai priemonių

XX a. 7-ojo deš. pabaigoje pasaulis pamažu skilo į dvi dalis. Niekada skirtumas tarp senosios, t. y. Antrojo pasaulinio karo, kartos ir jaunimo nebuvo toks ryškus kaip tada. Pastarieji išsiskyrė ne tik akį rėžiančia išvaizda, bet ir vertybių sistema, kurioje buvo daug maksimalizmo ir išorinės laisvės. Jaunimo idėjos sparčiai plito, į madą atėjo hipių judėjimas. Šis judėjimas, protestuodamas prieš gyvenimo normas, išėjo į gatves visame pasaulyje, kūrė vadinamąją kontrkultūrą, kuriai būdingas atviras, antikarinis, spalvingas ir drastiškas stilius (audinių raštai, drabužiai), kuri paveikė populiariąją muziką, dizainą, grafiką ir kitas meno sritis. 1969 m. protestuodami prieš esamą santvarką ar / ir  rusifikaciją, Prahoje susidegino Janas Palachas (vėliau tapo Rytų Europos kovojančio jaunimo simboliu), Kijeve bandė nusižudyti Nikolajus Bereslavskis, Rygoje bandė susideginti studentas žydas Ilja Ripsas. Politinės savižudybės pasiekė ir Lietuvą.

1972-ųjų pavasarį per Kauno Laisvės alėją plūstelėjo maišto ir apmaudo banga, kuri jau buvo neišvengiama dirbtinoje, represijomis grįstoje sovietų sistemoje. Tai provokavo sukilimą prieš viešpataujančius vadinamuosius liaudies tarnus, besislepiančius už nomenklatūrinių privilegijų užtvarų: „eksperimentinių namų“, „specparduotuvių“ ir „specpoliklinikų“. Teatrų spektakliuose, literatūroje ir apskritai stilistikoje plito Ezopo kalba, užšifruojanti priešingas esamam režimui idėjas, bet pirmiausia protesto nuotaikos buvo girdėti roko muzikoje. Vinilinės plokštelės, susiraizgiusių magnetofono juostelių ritės, traškantys tolimos radijo stoties signalai per VEF radijo imtuvą – visa tai buvo reikšmingas fonas, teikiantis energijos veikti.

Jaunimo protestai, sukrėtę sovietinius pamatus

„Laisvę Lietuvai!“ – tai buvo laisvės šauksmas, ištartas devyniolikmečio jaunuolio, kuris protestuodamas prieš sovietinį režimą 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje paaukojo savo gyvybę. Romo Kalantos poelgis ir sovietinės valdžios reakcija pažadino lietuvių tautinius jausmus ir sukėlė kelias dienas trukusias masines antisovietines manifestacijas. Žmonės protestuodami išėjo į gatves, ta eisena virto demonstracija, o Laisvės alėja – laisvės šūkius skanduojančių jaunuolių arena. Taip 1972-ųjų pavasarį per Kauno Laisvės alėją plūstelėjo maišto ir apmaudo banga, kuri jau buvo neišvengiama dirbtinoje, represijomis grįstoje sovietų sistemoje.

Kalanta domėjosi muzika, hipių judėjimu, kuris, anot jo, kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką, pats grojo gitara. Atrodė kaip tipiškas tuometinis hipis Lietuvoje – augino ilgus plaukus ir kopijavo užsienio hipių aprangą. Žmonės protestuodami išėjo į gatves, nes pyktį sukėlė ir tai, kad R. Kalanta buvo palaidotas slapta ir anksčiau, nei buvo numatyta. Ta eisena virto demonstracija, o Laisvės alėja – laisvės šūkius skanduojančių jaunuolių arena. Įvyko susidūrimų su milicija. Neramumų metu ir kurį laiką po jų be reikiamų dokumentų į Laisvės alėją nebuvo galima patekti. Milicija gan keistai elgėsi su ilgaplaukiais vyrais: plaukus nukirpdavo trumpai, nes ilgesni plaukai buvo suprantami kaip protestas prieš santvarką, ir siuntė gydytis „psichikos sutrikimų“. Pats R. Kalanta buvo apkaltintas esą sirgo šizofrenija. Po 1972 m. gegužės įvykių Lietuvoje susidegino ar bandė tai padaryti dar keli žmonės. Nors ir buvo numalšintas jaunimo pasipriešinimas, tačiau laisvės šauksmas nuvilnijo, laukdamas progos vėl būti išgirstas.

Daugiau apie parodą „Akiplėšos. Bebaimiai. Maištininkai“

„AKIPLĖŠOS. BEBAIMIAI. MAIŠTININKAI“ – tai paroda-instaliacija apie hipiuojantį jaunimą, savo išvaizda, drabužiais, klausoma muzika ir elgesiu XX a. 8-ojo deš. Lietuvoje kovojusį prieš sustabarėjusią santvarką, kuri juos pavertė akiplėšomis, bebaimiais, maištininkais.

Kaip parodos pristatymo metu pasakojo Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorė R. Malinauskienė, paroda perteikia jauno protestuojančio žmogaus 8-ojo deš. gyvenimo sunkumus sovietinėje sistemoje: „Paroda pasakoja apie Lietuvos jaunimą – bebaimius maištininkus, kurie per muziką, ilgus plaukus, laisvą poeziją ir kitas maišto formas protestavo prieš sovietinę santvarką. Paroda atskleidžia gyvenimo Sovietų šešėlyje tikrąsias patirtis ir skaudžią praeitį, kai už laisvės idėją galėjai negauti universiteto diplomo ar tapti psichiatrinės ligoninės pacientu.“ Muziejaus direktorė pridūrė, kad ši paroda ne tik pateikia lankytojams to laikmečio muziejines vertybes, bet ir primena jauniems bei vyresniems skausmingą pasipriešinimo prieš sovietinę santvarką istoriją, išmoktas pamokas: „Jei nepamirštame, mokomės. Kiekviena patirtis mus kažko išmokė, netgi skausminga. Pamiršti reiškia atsisakyti išmokti skaudžių pamokų ir galimo augimo. Verčiau apsvarstykite galimybę panaudoti šias pamokas, kad geriau pasiruoštumėte ateičiai.“

Paroda-instaliacija „Akiplėšos. Bebaimiai. Maištininkai“ Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2022 m. birželio 5 d.

Dėkojame parodos-instaliacijos partneriams: restauratorei Vilijai Pangonienei, filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ prodiuserei Živilei Gallego, Lietuvos kino centrui, Lietuvos ypatingajam archyvui, VDU Lietuvių išeivijos institutui ir grožio artelei „Simona“.