Ketvirtajam Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulkui – 105-eri
1918 m. pabaigoje suskubta kurti Lietuvos Respublikos kariuomenę. Pirmasis įsakymas nurodė organizuoti Pirmąjį pėstininkų pulką, tačiau sparčiai artėjantis raudonarmiečių pavojus bylojo, kad sėkmingai gynybai reikia didesnių pajėgų. Grėsmingai atslenkantis priešas, lydimas mirties, plėšimų ir siaubo, į Lietuvą įžengė šiaurės rytuose. Sustabdyti ką tik nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą užgrobti ketinančius bolševikus siekta kaip įmanoma anksčiau. 1918 m. gruodžio 29 d. karininkas Jonas Variakojis paskiriamas Panevėžio srities apsaugos viršininku. Šios apsaugos būrys, narsiai kovodamas, išaugs į Ketvirtąjį Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką, kurio 105-erių metų sukaktį šiandien minime.
Besikuriančiam, negausiam ir nepatyrusiam apsaugos būriui neleisti geriau aprūpintam priešui įžengti į Panevėžį buvo per sunki misija. Menkoms būrio užuomazgoms teko trauktis į Kėdainius, o bolševikai toliau skverbėsi į Lietuvos gilumą. Ryžtingais savanoriais besipildantis būrys, Kėdainius pasiekė išaugęs ir pakankamai sustiprėjęs ir kartu su Kėdainių apsaugos būriu sugebėjo sustabdyti link Kauno artėjančias bolševikų pajėgas. Savo rengiamomis ekspedicijomis būrys demoralizavo kovinę priešų dvasią, itin svariai prisidėjo prie jų atsitraukimo. Už kovinius nuopelnus būrys 1919 m. kovo 22 d. performuotas į Atskirąjį Panevėžio batalioną.
Sėkmingai išstūmus bolševikus už Lietuvos sienos, batalionas permetamas į naują frontą prieš naują priešą – bermontininkus. Lygiai taip pat sėkmingai kovojant ir šiame ruože, 1919 m. lapkričio 17 d. batalionas performuotas į Ketvirtąjį pėstininkų pulką. Dviejuose frontuose sukaupus kovinę patirtį ir išaugus iki pulko, nereikėjo ilgai laukti galimybės panaudoti didžiausią turėtą karinį potencialą. Beveik metus laiko teko kautis fronte prieš lenkus, o pulko pasiekta faktinė pergalė Musninkų apylinkėse neleido Liucjano Želigovskio kariuomenei įgyvendinti Lietuvos prijungimo prie Lenkijos užmačių.
Kurį laiką po tiesioginių karinių susirėmimų, pulkas liko saugoti neutraliosios zonos tarp Lietuvos ir Lenkijos, kur netrūko provokacijų, pavienių išpuolių, įtampos. 1923 m. balandį pulkas išvyko į nuolatinę savo dislokacijos vietą – Panevėžį, kur praleido taikos laikotarpį.
Ketvirtojo Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko istorija mums turi būti pavyzdys, kaip nepaisant sunkios ir gąsdinančios pradžios, tvirtėti, augti ir pasiekti įspūdingų pergalių. Nuo apsaugos būrio iki pulko išaugęs karinis dalinys įkvepia nebijoti, įveikti sunkumus ir drąsiai pasitikti neišvengiamus iššūkius. Šiuo pavyzdžiu šiandien vadovaujasi ir kilnias tradicijas tęsia Karaliaus Mindaugo husarų batalionas.
Besidomintiems Lietuvos kariuomenės ir šių pėstininkų pulkų istorija rekomenduojame istoriko Gintauto Surgailio tyrimus, skirtus šiam pulkui. Knygą „Ketvirtasis pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas” galima parsisiųsti paspaudus šią paryškintą nuorodą.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukoje – Ketvirtojo Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai egzaminuoja puskarininkius, 1927-1931 m.