Segės iš Apuolės

Ne tik archeologams, tačiau ir plačiajai visuomenei Apuolės vardas šiandien yra puikiai žinomas. Tačiau taip buvo ne visada. Iki pat XX a. tyrimų nebuvo tiksliai žinoma, kur gi yra ta „Apulia“. Būtent taip Bremeno-Hamburgo arkivyskupas Rimbertas įvardino vietovę savo 888 m.  darbe apie plėšikiškus danų ir švedų karo žygius, rengtus į Apuolę 853 m.

XIX a. pabaigos bandymus įminti mįslę patvirtino 1928–1932 m. archeologiniai Apuolės (Skuodo raj.) piliakalnio, gyvenvietės ir senkapio  tyrimai, kuriuos atliko Eduardas Volteris (1928–1930),  švedų archeologas Birgen Nerman (1931) bei Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, kurio gimtadienį paminėjome šį mėnesį, brg. gen. Vladas Nagevičius, vykdęs ypač plataus mąsto darbus 1931–1932 m.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomi įvairūs radiniai iš Apuolės. Įdomios yra pasaginės segės, ypač paplitusios tarp kuršių genčių. Šios segės, galuose puoštos aguonomis, iš kitų išsiskiria meniškumu, grakštumu, savitumu. Kiekvienos jų galuose esančios aguonos formos galvutės yra skirtingos. Segės lankelio forma primena pasagą, yra apskrito pjūvio, link galų daugiau ar mažiau plonėjanti. Segės liežuvėlis taip pat yra apskrito skersinio pjūvio, profiliuotas. Viename gale jis yra nusmailintas, kitame suplotas ir kelis kartus apsuktas aplink lankelį.

Šio tipo seges X–XIII a.  nešiojo tiek vyrai, tiek moterys, nes jų paskirtis daugiau praktinė, nei puošybinė – susegti drabužius.