Laisvės kovotojų apdovanojimo aktai

Pokario ginkluota rezistencija arba kitaip partizaninis karas Lietuvos istorijoje yra išskirtinis reiškinys keliais aspektais: visų pirma, savo trukme, jis truko beveik 10 metų (1944–1953 m.) (svarbu paminėti, kad statistiškai asmens tapusio partizanu gyvenimo trukmė buvo tik keli metai). Antra, partizaninis judėjimas apėmė plačiąją visuomenę, nes visame pasipriešinimo judėjime dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tai itin skaudus istorijos etapas, nes šiame kare žuvo daugiau nei 20 tūkst. partizanų, kovojusių už nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kartais utopiškai gali atrodyti mūsų tautiečių siekis pasipriešinti okupacinei valdžiai, kuri buvo žymiai gausesnė ir stipresnė, tačiau laisvė jiems už viską buvo brangesnė, o duota partizano priesaika ir šūkis „Rede quod debes!“ („Atiduok ką privalai!“) įpareigojantys. Į miškus pasitraukę asmenys vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą ir rėmėsi 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasia. Jų ginklas buvo tikėjimas Lietuvos nepriklausomybe. Jų namai – Lietuvos miškai ir pelkės.

Partizanai kovojo ne tik su ginklu rankoje, bet užsiėmė ir visuomenės švietimu, laikraščių leidyba. Partizaninio pasipriešinimo metais buvo leidžiama daugiau kaip 100 įvairių spaudinių. Taigi okupacijos sąlygomis suklestėjo karo žurnalistika.

Pirmieji kovotojų būriai jau 1944 m. rudenį ėmė burtis į didesnius junginius, vėliau išaugusius iki apygardų bei sričių. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Spaudos rinkinyje saugomi unikalūs partizaninio karo pradžios laikotarpį menantys dokumentai – „Tauro“ apygardos Laisvės kovotojų apdovanojimo aktai, liudijantys, kad 1946 m. rugpjūčio 15 d. žvalgas Juozas Kulbokas buvo apdovanotas Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo už uolumą bei narsumą. Abu dokumentai patvirtinti apygardos vado ir adjutanto parašais bei apvaliu antspaudu. Muziejui šiuos aktus perdavė buvęs partizanas Juozas Kulbokas 1994 m.