Lietuva pro hidrologo prof. Stepono Kolupailos objektyvą

Vytauto Didžiojo karo muziejaus parengta virtuali paroda yra skirta paviešinti dalį Muziejuje saugomų Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, hidrologo, visuomenininko, fotografo Stepono Kolupailos (1892–1964) fotografijų iš jo kelionių po Lietuvą kolekcijos. Be to, 2022 m. sukanka 130 metų, kai gimė S. Kolupaila. Šie metai taip pat minimi kaip Lietuvos universitetų ir Lietuvos jaunimo metai. O profesorius ne tik daugiau nei du dešimtmečius dirbo Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitete), bet ir buvo atsidavęs studentų skautų globėjas ir įkvėpėjas.

Steponas Kolupaila, baigęs geodezijos studijas Rusijoje, 1921 m. persikėlė į Lietuvą ir pradėjo dėstyti Dotnuvos žemės ūkio technikume, o netrukus tapo Aukštesniosios technikos mokyklos dėstytoju Kaune. Nuo 1922 m. iki 1944 m. vasaros dirbo Vytauto Didžiojo universitete, Technikos fakultete. Prof. S. Kolupaila dėstė hidraulikos, hidrologijos, hidrometrijos, melioracijos kursus. 1940–1941 m. profesorius tapo naujai Kaune suorganizuoto VDU statybos fakulteto dekanu. Prasidedant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. birželio mėn., S. Kolupaila su šeima persikėlė į Vokietiją, Kempteno miestą, dirbo firmoje „Otto“, projektuojančioje ir gaminančioje hidrologinius prietaisus. O nuo 1948 m. emigravo į JAV, kur dėstė Notre Dame (Indiana) universitete.

S. Kolupaila buvo aktyvus, plačių interesų visuomenininkas: Skautų tarybos narys, Lietuvos geografijos draugijos vicepirmininkas, Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos garbės narys, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, Lietuvos energijos komiteto steigėjas, Lietuvių ir švedų, Lietuvių ir amerikiečių draugijų, Kalinių globos draugijos „Soterija“ valdybų narys ir Lietuvos fotomėgėjų sąjungos steigėjas ir pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto studentų skautų korporacijos „Vytis“ ir Technikos fakulteto studentų vyrijos „Plienas“ garbės narys.

S. Kolupaila daug laiko skyrė Lietuvai pažinti ir tirti, ypač jos vandens telkinius. Be to, profesorius siekė kelti visuomenės, ypač studentų skautų, entuziazmą pažinti Lietuvą. Dažnai keliaudavo garlaiviu, valtimi ar baidare. Nuo 1933 m., kada kaip studentų gerbiamas ir mylimas profesorius įsitraukė į skautų organizaciją, iš karto ėmė skatinti jaunimą keliauti upėmis ir ežerais. Tapęs Vyriausiojo skautų štabo kelionių instruktoriumi, pradėjo organizuoti studentų skautų išvykas baidarėmis Lietuvos upėmis ir ežerais ir tokiu būdu išpopuliarino vandens maršrutus. Daugiausia buvo keliaujama palei Nemuno, Neries, Nevėžio upes ir jų intakus. Šių upių hidrologiniai tyrimai vėliau virto mokslo ir mokslo populiarinimo pobūdžio tekstais ir leidiniais. Neabejotina, kad S. Kolupaila sugebėjo suderinti savo kaip hidrologo Lietuvos vandenų tiriamąjį darbą su Lietuvos pažinimo ir atradimo džiaugsmu.

Nenuostabu, kad kelionės po Lietuvos vandens telkinius žadino norą fotografuoti. Būtent S. Kolupailos ir jo bendražygių – kolegų, skautų tiriamosios-pažintinės kelionės Lietuvos upėmis ir ežerais atsispindi profesoriaus fotografijų kolekcijoje. Fotomėgėjų sąjungos steigėjas bei pirmininkas, kur tik bedirbdamas ir bekeliaudamas, stengėsi įamžinti Lietuvos grožį. Jį galima laikyti gamtovaizdžio fotografu. Šioje virtualioje parodoje pristatoma tik nedidelė dalis S. Kolupailos fotografijų, kurios atskleidžia Lietuvos vandens telkinių įvairovę.

Per S. Kolupailos darytas fotografijas galime pakeliauti skirtingų šalies regionų vietovėmis, jų upėmis, ežerais, patyrinėti jų krantines, tiltus ar kitus objektus. Dalis profesoriaus įamžintų vietovių ar objektų dabar jau gerokai pasikeitę, kiti – neišlikę. Taigi to meto vaizdiniai šaltiniai dabar yra aktualūs ir neįkainojami, skatinantys įvertinti Lietuvos vandenų gamtovaizdžio žavesį.

Parodą rasite: https://bit.ly/3WyXQc0