Lietuvos Kariniam jūrų laivynui – 90 metų

Vasarą, didelei daliai Lietuvos gyventojų poilsiaujant prie jūros, Vytauto Didžiojo karo muziejus kviečia švęsti Lietuvos karinio jūrų laivyno įkūrimo metines. Nors ramiai vilnijančios bangos gali nuplukdyti mintis net į kuršių laikus ar įspūdingą 1609 m. Salacgryvos mūšį, šiandien minime devyniasdešimties metų sukaktį. Būtent 1935 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio (1896-1985) pasirašytu įsakymu įsteigtas mokomasis karo laivas „Prezidentas Smetona“.

Perfrazuojant garsųjį posakį „vienas lauke – ne karys“, galite analogiškai kelti mintį – „vienas karo laivas – dar ne karinis laivynas“. Tenka pripažinti, kad padėtis buvo būtent tokia, o tam vieninteliam laivui 1937 m. užstrigus prie Šventosios uosto, Dancigo vokiečių radijas šmaikščiai skelbė, kad „visas Lietuvos karo laivynas išmestas į krantą.“ Žvelgiant į ankstesnius metus, situacija buvo netgi ne šmaikšti, o gąsdinanti ar net baisi. 1927 m. minų gaudytojas M-59, būsimasis „Prezidentas Smetona“, nupirktas iš vokiečių, kurie jį jau buvo nurašę kaip nebetinkamą tarnybai. Taip į Klaipėdos uostą įplaukė vaiduoklį primenantis beginklis ir dėl rūdžių pavojaus visas juoda smala apipiltas laivas. Nenuostabu, kad vietiniai gyventojai ne tik nepajuto susižavėjimo, bet ne vienas, tikriausiai, turėjo prisidengti iš nemalonios nuostabos prasivėrusią burną.

Lietuva jau ne kartą per trumpą nepriklausomos demokratinės respublikos laikotarpį buvo varganoje ir kritinėje padėtyje. Patirtis bylojo, kad tokiu atveju nelieka nieko kito, kaip sukąsti dantis, pasiraitoti rankoves ir drąsiai kibti į darbą. Laivo remontas vyko visu smarkumu net ir naktimis, kol, galiausiai, perdažytas, suremontuotas ir apginkluotas laivas paleistas vykdyti jūrinės sienos apsaugos, kur siautėjo kontrabandininkai. Nors 1936 m. „Prezidentas Smetona“ sugavo vieną spirito kontrabandos laivą, šis milžinas netiko gaudyti mažesnių ir judresnių nusikaltėlių laivų. Bent valandą užtrukdavo garo katilų kūrenimas, siekiant išjudinti šį gigantą, o jo kaminų išspjauti juodų dūmų kamuoliai iš anksto įspėdavo kontrabandininkus nešdintis į tarptautinius vandenis, kur Lietuvos laivai negalėjo įplaukti. Galiausiai, įvertinus šias aplinkybes, Vidaus reikalų ministerija perleido „Prezidentą Smetoną“ Krašto apsaugos ministerijai.

Žvelgiant dar anksčiau, matome dar liūdnesnę situaciją, kai neturėta ne tik jokio karo laivo, bet ir Klaipėdos uosto, kurį Lietuva atgavo tik sėkmingos 1923 m. karinės operacijos metu. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuva liko įsprausta tarp dviejų kraugeriškų monstrų. Nacistinė Vokietija nuo Lietuvos teritorijos nukando Klaipėdos kraštą su uostu, o sovietinė šmėkla okupavo visą likusią valstybę ir sunaikino jos kariuomenę bei kuklų karinį jūrų laivyną, kurio vienintelis karo laivas nuskendo Suomijos įlankoje.

Neabejotina, kad modernėjanti Lietuva būtų praplėtusi ir ištobulinusi savo karines jūrų pajėgas. Ką sustabdė pusę amžiaus trukusi sovietinė nelaisvė, teko iš naujo pradėti atkūrus nepriklausomybę. Šiandien Lietuvos karinės jūrų pajėgos toliau modernėja, dalyvauja tarptautiniuose kariniuose mokymuose kartu su kitais NATO sąjungininkais ir švenčia devyniasdešimties metų sukaktį.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.