Lietuvos kariuomenės karininkui Kaziui Ladigai – 130
1894 m. sausio 6 d. (pagal Julijaus kalendorių 1893 m. gruodžio 25 d.) Biržų apskrities Iškonių kaime gimė būsimas Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas Kazys Ladiga. Nors karinėje karjeroje pasitaikė nesėkmių ir nesutarimų su karine vadovybe, ši asmenybė neatsiejama ir nuo reikšmingų ir gyvybiškai svarbių Lietuvos Respublikos pergalių, išsaugojusių nepriklausomybę.
1914 m. sėkmingai išlaikė baigiamuosius egzaminus Vilniaus karo mokykloje ir jau Pirmojo pasaulinio karo metu pasižymėjo narsa, dėl ko buvo ne kartą apdovanotas ir pakeltas į kapitonus. Ne kartą buvo ir sužeistas, o 1915 m. vasarą – sunkiai. Rusijos imperijai pralaimint, 1918 m. sausį pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios tų pačių metų rudenį grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą.
Prieš įstojant į kuriamą Lietuvos kariuomenę, įsitraukė į gimtųjų Biržų apylinkėse veikusių partizanų veiklą, kur greitai pasireiškė jauno karininko gebėjimas vadovauti. Jis tapo Biržų apskrities partizanų apsaugos viršininku. Į Lietuvos kariuomenę įstojo 1918 m. gruodžio 11 d. ir jau sekančią dieną buvo paskirtas į Pirmąjį pėstininkų pulką. Šiame pulke taip pat greitai ėmėsi vadovaujančių pareigų. Paskutinę 1918 m. dieną paskirtas I-ojo bataliono vadu, ne kartą pavadavo pulko vadą, kol 1919 m. kovo 6 d. pats tapo pulko vadu ir Marijampolės, Alytaus ir Kalvarijos įgulų viršininku.
Vadovaujant Pirmajam pėstininkų pulkui sėkmingai kovėsi prieš Raudonąją armiją, buvo paskirtas Ukmergės grupės vadu. Jai vadovavo kovose su bolševikais ties Kurkliais, Kavarsku, Anykščiais, Utena. 1919 m. rugpjūčio 25 d. jo vadovaujami Lietuvos kariai įžengė į Zarasus. Po šio mūšio bolševikai buvo išvyti iš Lietuvos teritorijos. Atrėmus vieno priešo puolimą, teko persigrupuoti prieš naują grėsmę. Prieš Lietuvą užklupusius bermontininkus suformuotas frontas, kurio vadu 1919 m. spalio 11 d. paskiriamas būtent K. Ladiga. Prieš pat lemiamas Radviliškio kautynes, spalio 18 d., jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis. Išreikštas pasitikėjimas atsipirko ir jau po trijų dienų prasidėjusios kautynės lėmė lietuvių pergalę ir bermontininkų traukimąsi iš Lietuvos.
Nuo 1920 m. sausio K. Ladiga vadovavo I pėstininkų divizijai, su kuria tų metų liepos 15 d. pirmasis įžengė į bolševikų užimtą Vilnių. Tačiau pastariesiems, pralaimėjusiems prie Vyslos, teko trauktis iš Lenkijos, o paskui juos žygiuojantys lenkai jau rugpjūčio pabaigoje pasiekė Pietų Suvalkiją. Patirti pralaimėjimai prie Augustavo ir Seinų pakirto vado autoritetą ir K. Ladiga buvo pažemintas pareigose. Po Nepriklausomybės kovų išvyko mokytis į užsienį, grįžęs ėjo įvairias vadovaujančias pareigas. 1925 m. gegužės 15 d. pakeltas į generolus leitenantus. Vėliau sekę nesutarimai su vadovybe paspartino karininko išėjimą į atsargą ir išvykimą ūkininkauti į savo dvarą Gulbinėnuose. Vytauto Didžiojo karo muziejui svarbus faktas, kad generolas leitenantas 1937–1940 m. laikotarpiu dirbo Karo muziejuje. Sovietinės okupacijos metu suimtas, kalintas ir, galiausiai, išvežtas į Čkalovo srities Sol Ilecko NKVD kalėjimą, kur 1941 m. gruodžio 19 d. sušaudytas.
Šiandien 130 metų sukaktis žymi vienos žymiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės asmenybių gimimą. Nepasiteisinusi K. Ladigos suplanuota taktika pulti Augustavą trimis kolonomis buvo svarus neigiamas veiksnys Lietuvos kovose su lenkais, tačiau, privalu pabrėžti, kad be K. Ladigos vadovavimo ir nuopelnų kovose su bolševikais ir bermontininkais Lietuva net nebūtų turėjusi galimybės kovoti su lenkais. Šiandien turime prisiminti ir vertinti šio karininko svarų indėlį Nepriklausomybės kovose, lėmusiose Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės išsaugojimą.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.