Lietuvos Kariuomenės vadui gen. Silvestrui Žukauskui – 165-eri

Paskutinę metų dieną atsisveikiname su prabėgančiais 2025 metais, kurie iškeliaudami dovanoja vienos ryškiausių Lietuvos karybos istorijos asmenybių 165-erių metų sukaktį. 1860 m. gruodžio 31 d. Dovainiškio kaime, Pakruojo valsčiuje, gimė būsimas Lietuvos Kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas. Lietuvos Nepriklausomybės kovas laikome vienu svarbiausių mūsų šalies karybos ir istorijos momentų, tad S. Žukauskas neabejotinai nusipelno brangių ir gražių padėkos žodžių už mūsų laisvę.

Tiesa, žūtbūtinėse kovose už Lietuvos laisvę į priekį vedusi drausminga ir tvirta vado ranka buvo išlavinta dar carinės Rusijos imperijos kariuomenėje. Baigęs Vilniaus karo mokyklą (1887 m.) ir karininkų artilerijos mokyklą Kyjive (1903 m.), lietuvis palaipsniui kilo karjeros laiptais. Rusijos–Japonijos ir Pirmajame pasauliniame karuose sėkmingai vadovaudamas kariniams daliniams, 1916 m. pasiekė generolo majoro laipsnį. Didžiausiame iki tol kariniame konflikte žmonijos istorijoje jau patyręs karininkas vadovavo kautynėms gimtoje šalyje prie Kėdainių, Ariogalos, Šiaulių, Šeduvos. Būtent už kovas ties Šiauliais užsitarnavo Šv. Georgijaus kardą, kuriuo buvo apdovanojami tik ypač pasižymėję vadai.

Tačiau visų šių pasiekimų, pergalių, o galiausiai ir taip reikalingo vado besikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei nebūtų, jei ne Žukausko žmona Žozefina. 1894 m. spalio 30 d. Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje vesdamas vokiečių kilmės Žozefiną Hasfardaitę, iki tol buvęs katalikas pasuko protestantizmo keliu ir tapo evangeliku reformatu. Toks religinis pokytis ir atvėrė karinės karjeros galimybes, kadangi katalikams karinės tarnybos aukštumos buvo nepasiekiamos.

Praūžus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva telkė visas įmanomas pajėgas krašto gynybai, kadangi net trys priešiškos jėgos kėsinosi į tik ką paskelbtą nepriklausomybę ir atgautą laisvę. Dėl varganų sąlygų chaotiškai ir padrikai organizuojamoms karinėms pajėgoms reikėjo patyrusio ir autoritetingo balso. Dėl minėto chaoso, o ir paties generolo sveikatos problemų, Kariuomenės vado institucija įsteigta tik 1919 m. gegužės 7 d., tačiau ši data žymėjo tiek praktiškai, tiek morališkai reikšmingą žingsnį. Dar labiau sustyguota ir patyrusio vado vedama Lietuvos Kariuomenė galiausiai išsivadavo iš priešų apsupties ir apgynė savo laisvę.

Minėjome carinėje Rusijoje užsitarnautą S. Žukausko Šv. Georgijaus kardą. Pats kariuomenės vadas suprato apdovanojimų už nuopelnus reikšmę ir, išreikšdamas padėką narsiems kovotojams už Lietuvos laisvę, įsteigė atsikūrusioje valstybėje pirmąjį lietuvišką karinį apdovanojimą – kryžių „Už tėvynę“, kuris vėliau išaugo į Vyčio Kryžių. O pats generolas tarp gausių apdovanojimų 1934 m. dar buvo įrašytas ir į 2-ojo ulonų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės pulko garbės sąrašus ir iki mirties liko tikrosios karo tarnybos eilėse.

Išlydėdami senuosius ir pasitikdami naujuosius metus, nepamirškime branginti laisvės, kurią iškovojo daugybė protėvių skirtingų epochų mūšiuose. Šiandien gimimo metinių proga prisimename vieną tokių, kuris vadovavo Lietuvos kariuomenei vienu iš sunkiausių, bet tuo pačiu kilniausių momentų.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.