Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui, Ministrui pirmininkui, Lietuvos kariuomenės kapelionui, politiniam kaliniui Vladui Mironui – 145 metai

Prieš penkias dienas minėjome 145-ąsias Vlado Nagevičiaus gimimo metines. Šiandien minime lygiai tokią pačią kito daug Lietuvos labui nuveikusio Vlado sukaktį – Vasario 16-os akto signataro Vlado Mirono.

Tautinio atgimimo metu ir pirmuosius nepriklausomus žingsnius žengiančioje Lietuvos Respublikoje iškilo veiklių kunigų, išgirdusių dvikryptį pašaukimo balsą. Tas balsas, atvedęs į dvasininkų pasaulį, nenuslopdavo ir vis šnabždėjo apie būtinus atlikti darbus Lietuvos sužydėjimui, todėl turime būrelį kunigų, aktyviai veikusių politinėje scenoje. Vienas iš jų buvo ir V. Mironas.

Mūsų šiandienos herojus rinkosi kunigystę, nes einant šiuo keliu matė palankiausias galimybes daug nuveikti lietuvių tautos gerovei. Tai nereiškia, kad kunigas apleido žmonių sielovadą. Nors bažnyčia dėl to nerimavo ir priekaištavo, kleboną pažinojusių prisiminimuose išskiriamas malonus, dėmesingas ir nuoširdus pastarojo bendravimas ir pareigų atlikimas. Jau nuo pirmųjų įšventinimų jaunasis dvasininkas saugojo ir gynė lietuvybę. Tiesą sakant, lietuviška malda jam buvo ypatingai brangi dar mokantis Mintaujos gimnazijoje, iš kurios buvo pašalintas būtent už atsisakymą melstis rusų kalba. Tokio likimo susilaukė būrelis bendraminčių tautiečių, tarp kurių buvo ir būsimas prezidentas Antanas Smetona. Tikriausiai, bičiuliai tuo metu dar nenujautė, kad savo darbus ir jėgas vėl suvienys jau aukščiausiose nepriklausomos Lietuvos vadovybės pozicijose.

Abu patriotai plušėjo lemtingąjį Vasario 16-osios aktą priėmusioje Lietuvos Taryboje, kur V. Mironas ėjo antrojo vicepirmininko pareigas. 1938–1939 m. klebonas pasiekė aukščiausią politinę poziciją ir vadovavo dviem, aštuonioliktajam ir devynioliktajam, ministrų kabinetams. Jis yra vienintelis dvasininkas Lietuvoje, ėjęs ministro pirmininko pareigas, tačiau Klaipėdos praradimas kainavo šį postą.

Vytauto Didžiojo karo muziejus, kaip Lietuvos ginkluotųjų pajėgų istoriją puoselėjanti institucija, V. Mirono karjeroje labiausiai akcentuoja 1929–1938 m. vyriausiojo Lietuvos kariuomenės kapeliono brigados generolo teisėmis laikotarpį. Nors šiai pozicijai vyskupas rekomendavo rinktis kitą kandidatą, prezidentas A. Smetona rinkosi sau puikiai pažįstamą bendražygį, kurio kompetencijomis neabejojo.

Deja, bet niekingoje sovietinės okupacijos strategijoje buvo numatyta sunaikinti lietuviškąjį inteligentijos sluoksnį. Ryškūs taikiniai buvo tiek politikai, tiek dvasininkai, tad akivaizdu, kad V. Mironas bet kurią akimirką galėjo būti pašalintas. Sovietiniai budeliai su Lietuvos šviesuoliu susidorojo Vladimiro kalėjime, kur jis palaidotas su kitomis šio siaubo ir teroro aukomis. Apmaudžiausia, kad, turėjęs galimybę, kunigas atsisakė trauktis į Vakarus būtent dėl noro po mirties „atsigulti Lietuvos žemėje, kurios šiltą kvapą norėtų jausti.“. Nepaisant neišsipildžiusio noro, šiandien prisimename vyriausiojo Lietuvos kariuomenės kapeliono nuopelnus ir pasišventimą Lietuvai.