Medalis Baliui Buračui atminti

Šio spalio mėnesio „TOP vertybės“ skilčiai atrinkome kamerinį paminklą, skirtą iškiliai Lietuvos asmenybei – Baliui Buračui atminti. 

Penkioliktiems metams einant po jo mirties, 1987-aisiais, muziejaus meno rinkinį pasiekė septyni Lietuvos skulptoriaus Algirdo Boso (g. 1943) sukurti darbai skirti Vladimirui Dubeneckiui, Kazimierui Jauniui ir Vincui Svirskiui. Tarp dovanotų kūrinių buvo ir dvipusis medalis skirtas „Baliui Buračui atminti“, sukurtas 1983 m. (d. 82 mm). Tai reikšmingas eksponatas Vytauto Didžiojo karo muziejuje, nes čia saugoma didžiausia Balio Buračo fotografijų kolekcija, siekianti net 10 000 negatyvų.

Balys Buračas (1897–1972) buvo ne tik fotografas, bet ir etnografas, kraštotyrininkas, pedagogas, muziejininkas ir tautodailininkas. Daugiau kaip penkis dešimtmečius jis keliavo po Lietuvą, fotografavo žmones, liaudies meną ir kaimo architektūrą. Jo palikime išliko apie 11 000 negatyvų, nors sukurta buvo dar daugiau (iki 18 000 negatyvų ir 36 000 pozityvų). Tad vaizdas po vaizdo Buračas rinko ir fiksavo nykstantį Lietuvos etnokultūrinį pasaulį, todėl jo fotografijos ir šiandien suvokiamos kaip tautos vizualinės atminties kronika. 

Jis buvo savo krašto papročių ir švenčių liudininkas, o jo sukauptas palikimas šiandieniniam žmogui atveria duris į XX a. I pusės tautiečių kasdienybę.

Šis skulptoriaus Algirdo Boso kūrinys ne tik perteikia subjekto atvaizdą, bet ir išryškina Buračo dvasią, per specifines raiškos priemones bei asmenybei reikšmingų simbolių naudojimą. Medalis buvo nulietas iš žalvario, jo paviršius reljefiškas, stilizuotas – savo atlikimo maniera primenantis grafikos piešinį. Medalio averse matyti Buračo biustinis portretas. Autorius meistriškai perteikia tiek veido bruožus, tiek amžiaus išryškintas raukšles. Jį supa puslankiu sukomponuota medinė tvorelė, medelis ir koplytstulpis. O apačioje matyti autoriaus signatūra „A. Bos. 83“. 

Tuo tarpu medalio reverse – pačiame centre komponuota liaudies skulptūrėlė, apsupta dekoratyvinių elementų. Juos lydi rateliu besisukantys žodžiai: „Čia visa Lietuva, Lietuvėlė praeity“. Ši frazė tampa savotišku Buračo atminimo įprasminimu, taikliai atspindinti ir jo gyvenimo darbą – meilę Lietuvos kraštui, jo žmonėms, tradicijoms ir nykstančiam kultūros paveldui.

Įdomu ir tai, kad kiek vėliau, 1991 m., skulptorius Algirdas Bosas sugrįžo į muziejų, įteikdamas tuometiniam direktoriui Juozapui Jurevičiui memorialinę lentą, skirtą Vladui Nagevičiui. Šis kamerinis paminklas iki šiol kabo muziejaus antrojo aukšto fojė, priešais ekspoziciją.

Šiandien, žvelgdami į Algirdo Boso sukurtą medalį ir muziejuje saugomą Buračo fotografijų kolekciją, galime būti dėkingi už šių asmenybių indėlį puoselėjant mūsų kultūrinę atmintį.