Meilė – kuriančioji galia, ji ir pasiaukojimas, ir dovana

Meilė turi vardą. Kiekvieną kartą ir kiekvienam jis vis kitas. Būna ir taip, kad su Meile galima kalbėti apie Meilę….

Panašiai nutiko Juozui Lukšai ir jo Meilei Niliukui (Nijolei Bražėnaitei). Viename laiške Juozas Nijolei rašo: „Labiau nei kitados aš šiandien veržiuos, atitrūkęs nuo savo „pirmos žmonos“, mintimis į Tavo aplinką.“

Kuri gi moteris, išgirdusi tokius žodžius, karštai nesureaguotų? Jeigu šios mintys nebūtų parašytos laiške ir jei besikalbančių neskirtų didelis atstumas – būtų galima tikėtis ir antausio. Juk tai pažeminimas! Esi tik antroji po pirmosios… Visi norime būti pirmi ir patys svarbiausi mylimųjų gyvenime. Tik ne šiuo atveju. Nijolė nepyko už tokius Juozo žodžius, ji viską puikiai suprato ir nujautė, kad visada bus antra. Pirmąja žmona, arba pirmąja Meile, Juozas vadino tėvynę Lietuvą, kuri yra jo širdies namai ir su kuria jis susisaistęs nenutraukiamais saitais, juk ją jis pažino tik gimęs, antroji – Nijolė, būsima žmona, maloniai vadinta Niliuku, Brangiu Aukseliu, su kuria susipažino 1948 m. Paryžiuje, kai slapta mokėsi prancūzų žvalgyboje. Meilė ir atsidavimas kovojančiai Tėvynei ir meilė moteriai – abi be galo svarbios. Tai dvi Juozo Lukšos širdies pusės. Net ir judviejų laiškuose pasaulio ašimi tampa pirmoji Juozo mylimoji – Lietuva, ji daugiau nei Tėvynė, tai ir egzistencinis būties pagrindas, laimės sąlyga: „mudviejų laimė neįmanoma be tėvynės laisvės“. Tenka kažką aukoti ir rinktis – asmeninę laimę arba kovą.

Tokį širdį plėšantį pasirinkimą teko priimti ne vienam partizanui – namuose palikti mylimąsias ir išeiti į nežinomybę. Turbūt, kiekvienas karys jaučiasi panašiai, nes taikos sąlygomis stipriau pulsuoja viena širdies pusė, o karo metu – tenka save aukoti kitai.

Dalinamės partizano Juozo Lukšos laišku rašytu mylimajai Nijolei 1950 m. vasario 16 d. proga:

„Mano Brangi Niliuk,

Rašau Tau Vasario Šešioliktos vakare. Galiu Tau, Mano Svaja, padėkoti, kad mūsų laisvės simbolio šventės proga ir Tu mane prisiminei laišku, sveikinimais ir linkėjimais bei sielų susijungimu. Giliai džiaugiuos, kad tokios istorinės reikšmės sukaktys prabėga pro mus mudviejų susijungusių sielų ženkle. Tai neįkainojamai vertinga gyvenimo dovana. Kai aš sveikinau šia proga Ursą, jis pasakė: „Tai ne daugiau, kaip numirusio kūdikio gimimo dienos šventimas“. Daug tiesos yra jo žodžiuose, bet reiktų pridėti, kad tas kūdikis ir gimdamas buvo genijumi. Juk tik per dvidešimtmetį jo kūdikiavimo metų mes įsirikiavom kultūringų tautų tarpe ir savo rankų bei proto darbais lietuviai užsigarantavo savo vietą Europos kontinente. Tikėkim šiandien labiau negu bet kada, kad dabartiniai budeliai savo užmačių neįgyvendins.

Sveikinu Tave Brangi Niliuk, Vasario 16-os prasmėje ir linkėdamas mums įgyvendinti jos turinį daugkart šventai Tave bučiuoju.

T. Latras“

Valentino dienos ir artėjančios Vasario 16-osios proga lai susijungia dvi širdies pusės į vieną!

MYLĖKIME IR BŪKIME LAISVI!

Vaizdai iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinio „Partizanas Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias“.