Minimas Krašto apsaugos ministro S. Dirmanto 135-metis

Šiandien minimas Krašto apsaugos ministro, pedagogo, vieno iš lietuviškojo karo mokslo, geodezijos ir topografijos pradininko, profesoriaus generolo Stasio Dirmanto 135-ąsis gimtadienis. 1887 m. lapkričio 14-ąją Raseiniuose gimęs žemaičių bajorų palikuonis buvo gabus nuo pat vaikystės: pabaigus pradžios mokslus tėvų namuose bei rusiškose Skaudvilės ir Šilalės liaudies mokyklose, Dirmantas ėmėsi mokytis savarankiškai, tėvams neišgalint toliau jį mokyti.

Vėliau generolas Dirmantas tęsė mokslus Varšuvos realinėje gimnazijoje, kurioje aktyviai įsitraukė į patriotinę veiklą: po 1905 m. įvykių ėmėsi saugoti ir platinti nelegalią lietuvių literatūrą, taip pat mokėsi namų sąlygomis gaminti bombas. Pašalintas iš gimnazijos, kurį laiką mokslus tęsė privačioje mokykloje, tačiau ilgai netrukus grįžo į Lietuvą, kur 1908 m. eksternu baigė Vilniaus valstybinę realinę gimnaziją, o po metų įstojo į Maskvos Konstantino matininkų institutą, kur jam suteiktas inžinieriaus vardas.

Baigęs institutą, kurį laiką dėstytojavo Rygos privačiame technikume, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kur buvo pasiųstas į frontą. Karo metu jis buvo 2-ojo diviziono adjutantu, jo daliniui teko darbuotis ir tvirtinant pozicijas. Pasibaigus karui, su šeima grįžo į Lietuvą, kur pirmosios (A. Voldemaro) Vyriausybės buvo paskirtas Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos įgaliotiniu Vilniaus-Ukmergės rajone ir miškų urėdu. Dirmantas įkūrė matininkų profesinę sąjungą.

Dirmantas prisimenamas kaip jaunos lietuvių karininkijos ugdytojas. Ukmergę užėmus bolševikams, Dirmantas Karo mokykloje ėmė dėstyti artilerijos ir topografijos disciplinas, o nuo 1920 m. kurį laiką ėjo mokyklos viršininko pareigas. Tuo pat metu jis parašė tuo metu taip reikalingus pirmuosius karybos vadovėlius „Patrankos ir baterijos nutaikymas“, „Patrankos sviedinys“ ir „Topografija“. Dirmantas vėliau dėstė pirmuosiuose karininkų ir Aukštuosiuose karininkų kursuose, jis taip pat dėstė ir geodezijos kursą, o įsikūrus Lietuvos universitetui, 1922 m. gavo Geodezijos katedros docento pareigas. Tuo laikotarpiu Stasys Dirmantas rengė mokslinius veikalus, rašė su specialybe susijusius straipsnius.

P. Šniukštai atsistatydinus iš pareigų, Prezidento aktu 1935 m. S. Dirmantas buvo paskirtas Lietuvos Krašto apsaugos ministru, kuriame tuo metu vyko kariuomenės reorganizavimas ir jos stiprinimas. Dirbant Krašto apsaugos ministerijoje, Dirmantui suteiktas generolo laipsnis. Jo, kaip Krašto apsaugos ministro, pareiga buvo „tautą, valstybę ir kariuomenę ruošti karui“. Protestuodamas „prieš privedimą prie Lenkų ultimatumo“, 1938 m. generolas iš ministro pareigų pasitraukė, sugrįžo dirbti į universitetą.

Prasidėjus pirmai sovietinei okupacijai, padedant S. Kolupailai, Dirmantas sugrąžintas dėstyti universitete naujai įrengtame Geodezijos skyriuje, jis netgi 1942-1944 m. vadovavo Statybos fakultetui. Antrojo Pasaulinio karo metais jis apsigyveno Reutlingene, Vokietijoje, kur buvo įsikūręs VLIK‘as, į kurio veiklą iškart įsitraukė. Jis dirbo VLIK‘o Vykdomosios tarnybos finansų tarnyboje ir planavimo komisijoje, taip pat pirmininkavo Raudonojo Kryžiaus Reutlingeno skyriui, dėstė lietuviams skirtoje Niurtingeno-Gmiundo Aukštojoje technikos mokykloje. Būdamas išeivijoje Dirmantas ir liko uolus patriotas: persikėlęs į JAV ir apsigyvenęs Čikagoje, jis įkūrė Ilinojaus lietuvių bendruomenės centrą, prisidėjo kuriant laisvės kovų muziejų, taip pat dalyvavo Lietuvos istorikų draugijos veikloje. Gyvendamas JAV, toliau rašė karinę ir mokslinę spaudą, ypač daug dėmesio skyrė LDK istorijai. Nugyvenęs ilgą gyvenimą, Dirmantas mirė 1975 m. Čikagoje. Dirmantas buvo darbui atsidavęs žmogus, nepakeičiamas nei kariuomenėje, nei civiliniame gyvenime. Buvo uolus patriotas, dirbęs kruopščiai ir sąžiningai, niekuomet neieškojęs garbės.