Minimas partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 121-asis gimtadienis
Prieš 121 metus, 1901 m. gruodžio 10 d. gimė Lietuvos kariuomenės pulkininkas-leitenantas, Pietų Lietuvos partizanų vienytojas ir pirmasis vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Nusipelnęs Lietuvai partizanas įėjo į istoriją kaip kovotojas už laisvę ir Lietuvos nepriklausomybę, o dabartiniais laikais jo vardu egzistuoja atskirasis inžinerijos batalionas Kaune, taip pat gatvės Vilniuje ir Kaune.
Nors gimė Ketūnų k. (Mažeikių r.), visą vėlesnį gyvenimą partizanas paskyrė Dzūkijai. 1924–1926 m. gilinęs savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose ir 1929–1934 m. Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje mokęsis Juozas Vitkus-Kazimieraitis, grįžęs iš studijų užsienyje, tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo „Karde“, „Karyje“, „Mūsų žinyne“ ir kt., buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais plk. ltn. J. Vitkus, pasirinkęs Kazimieraičio slapyvardį, visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (kuri po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, Juozas Vitkus-Kazimieraitis rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 23 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. 1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Labai skaudžiai J. Vitkaus-Kazimieraičio žūtis atsiliepė jo šeimai – žmona Genovaitė su penkiais mažamečiais vaikais 1948 m. buvo ištremta į Irkutsko sritį (vienas J. Vitkaus-Kazimieraičio vaikas liko Lietuvoje).
Vitkaus-Kazimieraičio žūtis skaudžiai palietė ir jo ginklo brolius. J. Vitkaus mokinys ir bendražygis A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė:
„Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…“
Ilgus metus buvo ieškota J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų, tačiau tik šių metų rudenį po atliktų tyrimų buvo patvirtinta, kad Leipalingyje, buvusio NKVD pastato kieme, buvo atrasti pasipriešinimo kovų pradininko J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
Nuotraukose: 4-ojo pėstininkų pulko 2-osios kuopos kariai: ltn. Juozas Vitkus su ltn. Kaziu Pranckoniu (Pranckevičiumi), 1923-02-07.
Vyr. ltn. J. Vitkui įteikto Lietuvos Nepriklausomybės medalio liudijimas. 1928 m. VDKM
Vyr. ltn. J. Vitkaus Aukštųjų karo technikos kursų Statybos skyriaus atestatas. 1926 m. VDKM
J. Vitkaus aukštojo mokslo pažymėjimas, kuriame pažymima, kad 1934 m. J. Vitkus baigė Briuselio karo mokyklos inžinerijos skyrių ir gavo baigimo liudijimą. 1935 M. VDKM