Minimos Petro Šniukštos 145-osios gimimo metinės

Šiandien lygiai prieš 145-erius metus Zopielskių kaime (Raseinių apskr.) ūkininkų šeimoje gimė generolas, žymus Lietuvos karinis veikėjas bei teisininkas, Krašto apsaugos ministras Petras Šniukšta. P. Šniukšta mokslus baigė Raseinių, Palangos, Mintaujos ir Talino mokyklose, o pabaigęs teisės studijas Maskvos universitete, dirbo prisiekusiojo advokato padėjėju Panevėžyje ir Mintaujoje (dbr. Jelgava). Išsigydęs džiovą Šveicarijoje Šniukšta prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui kurį laiką dirbo Lietuvių savitarpio pašalpos draugijoje ir Nukentėjusiems nuo karo šelpti lietuvių komiteto pirmininku. Iki pat 1918 m. ėjo Rusijoje įsikūrusios Lietuvių tautos tarnybos eksperto ir patarėjo pareigas, o tik grįžus į Vilnių buvo pakviestas išversti į lietuvių kalbą Baudžiamąjį kodeksą. Tuo pat metu dirbo Teisingumo departamento direktoriumi, o vėliau – Vilniaus miesto taikos teisėju ir Vyriausiojo Tribunolo valstybės gynėjo padėjėju.

Iškilus pavojui Lietuvos valstybingumui 1919 m., P. Šniukšta savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, kur KAM vadovybė dar tą pačią dieną paskyrė jį į atsakingas Armijos (nuo 1922 m. – Kariuomenės) teismo pirmininko pareigas. Čia dirbo iki 1936 m. Spartų kilimą karinėje tarnyboje nulėmė tiek Šniukštos asmeniniai profesiniai bei organizaciniai sugebėjimai, tiek viso Armijos teismo indėlis prisidedant prie slaptos lenkų karinės organizacijos POW, siekusios sukilimu nuversti Lietuvos valdžią, likvidavimo. Be darbo Armijos teisme, Šniukšta kurį laiką buvo ir Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektorius – dėstė teisės dalykus.

Šniukštą vadovybė vertino kaip aukšto intelekto bei moralės, gero elgesio, taktišką, griežtą, bet teisingą, reiklų sau ir pavaldiniams, didelių sugebėjimų, gerai nusimanantį savo srityje karininką ir vadovą. Už nuopelnus Šniukštai buvo įteiktas ne vienas aukščiausias valstybės apdovanojimas – už uolią ir sąžiningą tarnybą jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiaus II rūšies 2-ojo laipsnio ordinu, DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktuvių jubiliejiniu medaliu, Latvijos išvadavimo medaliu bei galiausiai už ypatingus nuopelnus Lietuvai 1930 m. jam buvo įteiktas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinas.

1934 m. Šniukšta prezidento A. Smetonos buvo paskirtas Krašto apsaugos ministru. Jam vadovaujant buvo sutvarkytos birželio mėnesio įvykių (voldemarininkų bandymo sukelti valstybės perversmą) dalyvių bylos, paskirtos bausmės ir kitos drausminės priemonės nusikaltusiems, taip pat buvo atlikti reikšmingi kariniai ir organizaciniai pertvarkymai. P. Šniukšta vertingais patarimais daug padėjo kuriant ir priimant Kariuomenės vadovybės įstatymą, kurioje įtvirtinti karininkų veiklos teisiniai pagrindai, nustatytos ir performuotos kariuomenės vadovybės pareigos. 1935 m. A. Smetona ir ministras pirmininkas J. Tūbelis patvirtino jo ir kariuomenės vado gen. št. plk. S. Raštikio parengtą slaptą Karo meto kariuomenės vadovybės įstatymą, kuriame konkrečiai apibrėžtos prezidento, krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado funkcijos karo meto sąlygomis. Gen. ltn. P. Šniukštai nepritariant Saugumo policijos, karo komendantų skiriamoms bausmėms piliečiams už įvairius nusižengimus, 1935 lapkričio 1 d. jis atsistatydino iš ministro pareigų. Tą pačią dieną buvo pakeltas į generolus ir išleistas į atsargą, vėl vertėsi privačia advokato praktika.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, P. Šniukšta buvo suimtas ir kalinamas, o prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui sukilėlių buvo išlaisvintas. Bandant trauktis į vakarus Šniukšta buvo suimtas bolševikų ir iki pat gyvenimo pabaigos (1952 m.) ne pagal savo metus buvo verčiamas labai sunkiai dirbti.