Mykolui Krupavičiui – 140!

Prieš 140 metų, 1885 m. spalio 1 d., Balbieriškyje gimė Mykolas Krupavičius – kunigas, 1920-1927 m. Seimų narys, 1923-1926 m. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministras, politikas, intelektualas, ryškus visuomenės ir išeivijos veikėjas. Mykolas Krupavičius, kartu su kitais nuopelnais Lietuvai, tam tikra prasme yra susijęs ir su Lietuvos valstybės apsigynimu nuo priešų 1918-1920 m. Šautuvo į rankas neėmė, tačiau padėjo išpildyti Lietuvos savanoriams duotą pažadą.

O daugelis turbūt esate skaitę, girdėję ir žinote, kad 1919 m. pavasarį Lietuvos kariuomenės savanoriams už tarnybą buvo pažadėta žemė. Laikinoji Vyriausybė, siekdama pritraukti daugiau vyrų kovoti, tai laikė moraline ir materialine paskata, o kartu ir padėka už auką Lietuvai. Žemės ūkio krašte žmogaus kova už savo nuosavybę stiprino motyvaciją ir emocinį ryšį su savo valstybe. Savanoriai savo pastangomis ir krauju įrodė, kad buvo verti tos žemės.

Ir tai veikė. 1919 metų kovo 5 d., kai buvo paskelbta pirmoji mobilizacija, į Lietuvos kariuomenę jau buvo įstoję apie 3000 savanorių. 1920 m. pradžioje savanorių jau buvo visa divizija – iki 12000 vyrų. Istorikas Vytautas Leščius yra paskaičiavęs, jog 1920 m. gruodžio 15 d. Lietuvos kariuomenėje buvo 45314 karių. Kas ketvirtas karių savanoris – rimta pastiprinimas.  

O kur čia Krupavičius? Krupavičius kaip tik ir kūrė ir ministraudamas įgyvendino garsiąją Žemės reformą, nevienareikšmiškai vertintą, pakeitusią Lietuvą ir leidusią savanoriams atsidėkoti žeme.

1920 m. liepą buvo parengtas įstatymas, o Seime priimtas 1922 m. vasario 15 d. Tai buvo radikali reforma – su kompensacija savininkams buvo nusavinama dvarų žemė, šiems paliekant iki 80 hektarų ploto. Nusavinta žemė buvo perimama į žemės fondą ir dalinama – pirmiausia savanoriams, o vėliau valstiečiams, turėjusiems ją išsipirkti per 36 metus. Skaičiuojama, kad iš viso žemės gavo apie 38700 bežemių ir 26300 mažažemių. Norinčių buvo beveik dukart daugiau. Iš minėtų  38700 naujakurių 10600 buvo savanoriai ir pirmaisiais kovų metais į kariuomenę pašaukti ar mobilizuoti kariai. Daugiausia kariai gaudavo 8,74–21,85 hektarų sklypus.

1927 m. Prezidentui Antanui Smetonai paleidus Seimą, Krupavičius atsidėjo mokslams ir kunigystei. 1927-1929 m. Prancūzijos Lilio ir Tulūzos universitetuose studijavo sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką. 1930-1942 m. buvo Garliavos vikaru, Vilkaviškio kunigų seminarijos profesoriumi, Veiverių klebonu, Kalvarijos klebonu ir dekanu.

Vokietijos okupacijos metais, 1942 m. lapkričio 11 d. kartu su Kaziu Griniumi (1866-1950) ir Jonu Pranu Aleksa (1879-1955) pasirašė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune, kuriuo protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą. Istorinių tyrimų duomenimis, toks Antrojo pasaulinio karo metų diplomatinis dokumentas yra vienintelis Lietuvoje ir Europoje. Visi trys signatarai buvo gestapo suimti ir tardyti. Senyvo amžiaus Grinius buvo Selemos Būdą (Sasnavos vlsč.). Aleksa ir Krupavičius devyniems mėnesiams buvo įkalinti Eitkūnų kalėjime, vėliau – specialiame kambaryje prie gestapo Tilžėje. 1943 m. Aleksa buvo internuotas Berlyne, Krupavičius – Regensburgo karmelitų vienuolyne. Čia jį išlaisvino JAV kariuomenė ir iki 1956 m. Krupavičius gyveno Vokietijoje ir pirmininkavo garsiajam Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK).

1956 m. persikėlė į JAV ir ten taip pat dalyvavo išeivijos veikloje. Mirė Čikagoje 1970 m.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.