Nepriklausomybės aušra: tarp meno ir karybos

Pristatydami 2025 m. vasario TOP mėnesio vertybę, kviečiame prisiminti dvi istorines asmenybes. Tai – Nepriklausomybės aušroje iškilusios dvejų Lietuvos karininkų pavardės: Antanas Juozapavičius (1894-1919) ir Emilis Jeneris. Abu jie susieti panašia lemtimi, abu kovoję nepriklausomybės kovose, abu savanoriškai gynę tėvynę, abu buvę dualios asmenybės. A. Juozapavičius – kaip karininkas ir farmacininkas, E. Jeneris – kaip karininkas ir dailininkas. Vienas istorijoje įsimintinas savo auka už Lietuvos laisvę, kitas už jos dokumentavimą.

Ir čia grįžtame prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus – didžiojo istorijos išsaugotojo, ir jo įkūrėjo Vlado Nagevičiaus (1880-1954), tarpukariu prisiėmusio Lietuvos istorijos formuotojo vaidmenį. Tam jis samdė įvairiausius menininkus, kurie įamžino reikšmingiausius istorijos momentus. Nemaža jų dalis – buvę karininkai ar tarnybą atliekantis kūrėjai. Tarp jų buvo ir E. Jeneris, iš kurio V. Nagevičius užsakė net 43 kūrinius, reikšmingai praturtinusius muziejaus meno rinkinius. Dalis jų nupiešti dar tarnybos metu (1921–1923 m.) – tiesiai iš Nepriklausomybės kovų lauko. O ir mokėtos jam ganėtinai solidžios sumos – vidutiniškai apie 1000 litų už paveikslą. Nors ir ne visi įkainiai užfiksuoti inventorinėse knygose, tarp 1924–1930 m. menininkui buvo išmokėta virš 16 000 litų.

Šiuo laikotarpiu, 1927 m., į muziejų pateko ir E. Jenerio paveikslas „Karininko Juozapavičiaus mirtis“. Čia autorius nutapė savo amžininką, 1919 m. vasario 13-ąją, gimimo dieną, atidavusį gyvybę Nepriklausomybės kovose. Ten kovose karą iš arti pamatė ir pats dailininkas. Taip šie du žmonės yra lyg susieti nematomu ryšiu – bendru kovos tikslu. Lyg laisvės bendražygiai, nors karo lauke taip niekad ir nesusitikę.

E. Jenerio kūrinys – realistinės stilistikos. Čia atpažįstami tarpukario Alytaus trobesiai, medinis tiltas, kurį 1937 m. pakeitė gelžbetoninis bei išraiškingai įamžinta karininko žūties akimirką. O autoriaus kiek poetiškai perteikti šešėlių ir kylančios saulės spindulių atspindžiai nusako artėjančią Nepriklausomybės aušrą, kurios kaina – ryžtingų patriotų auka.

Centre – raito A. Juozapavičiaus figūra. Karininkas joja tiltu per Nemuną, bandydamas pergabenti taip trūkstamus Lietuvos kariams ginklus. Būtent ant tilto A. Juozapavičius ir krito nuo raudonarmiečių kulkos. Taip žmogus, kovojęs už šalies laisvę, tapo jos išsaugojimo simboliu – pirmuoju Lietuvos kariuomenės karininku, žuvusiu už Lietuvos nepriklausomybę.

Jo žūties momentas – lyg akimirka įstrigusi laike. Nepakitusi, amžina, šventa. Tai kompozicija, kuri ne kartą buvo atkartota ir kitų menininkų darbuose. Tiksliai ją kopijavo J. Kalvaitis bei Jurgis Juodis (1911-1986). A. Juozapavičiaus asmenybė aptinkama ir Juozo Zikaro (1881-1944) bareljefuose (kurie buvo įkomponuoti ant Alytaus miesto tilto), Viliaus Jomanto (1891-1960) bei Jono Mackevičiaus (1872-1954) portretuose.

Tad, paminint Vasario 13-ąją ir Vasario 16-ąją, prisimename ir asmenybes, kurie savo pareigą siejo su Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimu, lietuvybės plėtojimu bei tautos istorijos įsišaknijimu.