2025-02-09
Parodoje „Drasos gijos“ – 1514 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės lengvojo husaro apranga
XVI a. išryškėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės struktūra, pašauktinės kariuomenės kariams nurodyta vilkėti vienokios ar kitokios rūšies uniformą, turėti ginkluotę. Kiekvienas į kariuomenę pašauktas bajoras turėjo pats pasirūpinti ne tik savo uniforma ir ginklais, bet ir ginklanešiais.
Vėliau, antrojoje XVI a. pusėje, pamažu didėjo ir samdomosios kariuomenės reikšmė. Čia jau tarnavo ne prievolę atliekantys bajorai, o kariai profesionalai, kuriems karas buvo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Su profesionalais, dar vadintais algininkais, būdavo atsiskaitoma jiems skiriant valdyti žemę arba pinigai. Įprastai kariuomenę sudarydavo 40-150 karių kuopos, suformuotos iš pėstininkų ir kavalerijos – pastarąją sudarydavo husarų, kazokų, totorių ir šaulių būriai. Samdomosios kariuomenės ginkluotės ir šarvų kokybei buvo keliami aukšti reikalavimai ir ja rūpinosi ne tik kuopoms vadovavę rotmistrai, bet ir valdovas.
Tas laikmetis atnešė nemažai naujovių ne tik kariuomenės sąrangoje, bet ir pačioje karyboje. Į mūšius iš dalies jau buvo einama be šarvų, daugėjo artilerijos pabūklų – mažesnių gabaritų ir nebe tokių gremėzdiškų. Jais jau buvo galima toliau nušauti ir greičiau užtaisyti. Antrojoje XVI a. taip pat išpopuliarėjo šaunamieji ginklai, todėl pamažu nuspręsta pereiti prie lengvesnės kariuomenės tipo. Sunkius vientisus šarvus pradėjo keisti lengvesni pavieniai: kirasos, žiedmarškės, šyšakai ir pan.
Geležiniu kumščiu XVI-XVII a. ir toliau buvo laikoma kavalerija, ginkluota karabinais, pistoletais, lankais ir rytietiško tipo kardais. Tokiems raiteliams nebuvo būdingi šarvai. Parodoje eksponuojamo husaro drabužius buvo galima dėvėti ne tik mūšyje, bet ir kasdieniame gyvenime. Aprangą sudarydavo odiniai batai, aptemptos kelnės, ilgas žiponas, dar ilgesnis kontušas ir papuošalai.
Lengvas turėjo būti ne tik torsas, rankos ir kojos, bet ir galva. Todėl sunkius plieno šalmus pakeitė kepurės: kailinės, odinės, itališko ar vengriško tipo. Bajorijai norėjo puoštis pompastiškai ir išskirtinai, todėl paplito azijietiški audiniai. Jie buvo dažomi sodriais pigmentais, o norint pabrėžti audinio brangumą, į jį buvo įaudžiami aukso ir sidabro siūlai. Prabangą simbolizavo ne tik audiniai, siūlai ir puošnūs apvadai, bet ir raudona spalva. Ji buvo laikoma pačia prabangiausia.
Parodoje „Drąsos gijos“ eksponuojama rekonstruota lengvojo husaro apranga atspindi būtent XVI a. būdingą rengimosi madą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje, o vėliau – ir Abiejų Tautų Respublikoje.
#drąsosgijos
Šia ir kitomis karinių uniformų rekonstrukcijomis galite pasigrožėti Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Drąsos gijos“. PARODA PRATĘSIAMA IKI 2025 M. VASARIO 15 D.
