Penktajam pėstininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulkui – 105-eri
Pagaliau sulaukę pavasario, viltingai stebime snaudžiančios gamtos tingų prabudimą, džiaugsmingai klausomės sugrįžtančių paukščių giesmių ir gaivinamės ilgėjančių dienų šviesa. Būtent šviesos stigo prieš 105-erius metus pirmuosius nepriklausomybės žingsnius žengusioje Lietuvos Respublikoje. Kaip ir šiandien, taip ir tada pavasaris atkeliavo nešinas savo džiaugsmais, bet šviesos stigo ateities planuose, kadangi toji ateitis atrodė dar labai neužtikrintai. Šviesą temdė karas, priešiškos jėgos, sunki geopolitinė, ekonominė, socialinė padėtis. Tačiau šviesos netrūko lietuvių pasiryžime pasiaukojamai ginti savo laisvę, savo nepriklausomybę, savo valstybę. Tuo tikslu buvo kuriamos ir stiprinamos ginkluotosios pajėgos. Taip šiandien minime Penktojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko 105-ąsias metines.
Visų pirma, reikia pabrėžti, kad šis pulkas išaugo iš Atskirojo bataliono, todėl būtent šio dalinio įkūrimas žymi ir pulko pradžią. 1919 m. kovo 2 d. krašto apsaugos ministro įsakymu pradėtas formuoti Atskirasis batalionas, o jo laikinu vadu paskirtas Kauno komendanto padėjėjas karininkas Kazys Škirpa. Raudonajai armijai užėmus Vilnių, šis dalinys formuotas, tikintis, kad atgavus sostinę, jis taps Vilniaus komendantūros batalionu, todėl 1919 m. birželį buvo pervadintas Vilniaus batalionu, o į jį daugiausiai telkėsi savanoriai būtent iš šio užgrobto krašto ir jo apylinkių. Kūrimosi pradžią vaizdingai ir tiksliai apibūdino vadas K. Škirpa: „pulkas kūrėsi lyg ant žarijų, kurios kiekvieną minutę galėjo įsiliepsnoti ir sudeginti“. Kaip bebūtų, tos žarijos nesudegino besikuriančio pulko, o augantis savanorių skaičius jomis įpūtė kovos liepsną.
Batalionas nuo pat pradžių buvo nukreiptas į savo sukūrimo tikslą ir jau kovo 31 d. išžygiavo į Žaslių frontą kovoti prieš raudonarmiečius ir pabandyti atsiimti Vilnių. Nepriklausomybės kovų metu jis budėjo fronte prie Vilniaus, bet jo didesnės pajėgos vis buvo permetamos į kritiškiausius taškus. Taip batalionas prisidėjo ir prie bolševikų išvijimo iš Lietuvos teritorijos, ir prie kovos prieš bermontininkus. Pastarojoje batalionas išaugo iki pulko, kuriam 1920 m. vasarį suteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio vardas. Taikos sąlygomis pulkas buvo dislokuotas sostinėje Kaune, todėl daugiau nei kiti pėstininkų pulkai sulaukdavo oficialių svečių apsilankymų, dalyvavo šventinėse iškilmėse ir kituose renginiuose.
Šio pulko tradicijos, nepaisant ilgų okupacijų metų, gyvos kartu su atsikūrusia kariuomene, o jas tęsia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotasis pėstininkų batalionas.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.