Pirmajam husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkui – 105-eri

XIX a. ir XX a. sandūroje karyboje įsigalint kulkosvaidžiams, kavalerijos vaidmuo nuo didžiosios scenos pradėjo slinkti į užkulisius. Po Pirmojo pasaulinio karo iš Rusijos imperijos gniaužtų išsilaisvinusi Lietuva pradėjo kurti savo karines pajėgas. Kavalerija – brangi kariuomenės ginklo rūšis, o nustekentam Lietuvos kraštui aprūpinti karius žirgais, balnais ir kita reikalinga medžiaga atrodė per didelis iššūkis. Vis sėkmingiau kovojant su šalį užklupusiomis piktavališkomis kariuomenėmis, įsitikinta, kad be kavalerijos labai sunku žvalgyti priešų pozicijas ar persekioti atsitraukiančias jų pajėgas, atimti karo grobį.

Žvelgdami į Pirmojo husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulko istoriją, jos pradžios turime ieškoti formuotuose eskadronuose. I eskadrono užuomazgas 1919 m. pradžioje sudarė iš Vilniaus komendantūros persikėlę keli savanoriai su žirgais. Sausio 9 d. Kauno miesto komendantas Juozas Mikuckis paskelbė atsišaukimą, raginusį piliečius, turinčius patirties rusų armijos raitelių būriuose stoti į Lietuvos kariuomenę, o tinkamus arklius ir balnus turinčius gyventojus už užmokestį perleisti šį turtą Kauno komendantūrai. Vis dėl to formalia Pirmojo eskadrono pradžia laikoma 1919 m. sausio 11 d., kai apie steigiamą šį dalinį paskelbė jau minėtojo Kauno komendanto įsakymas. Taip šiandien švenčiame 105-ąsias Pirmojo husarų pulko metines.

Kaip ir visos tveriamos kariuomenės atveju, pradžia buvo labai sunki. Su kiekviena diena augo savanorių gretos, o nuo senų laikų kilminga ir didinga kavalerija ypač traukė inteligentus, tačiau pradžios vargai užgožė kavalerijai būdingą žavesį. Trūko patalpų, ginklų, reikiamos aprangos ir, visų pirma, svarbiausio kavaleristų turto – žirgų. Organizuotas šių gyvūnų supirkimas per vietinius pirklius, už arklį mokant nuo 1000 iki 1200 vokiškų markių. Pirmosios eskadrono užduotys aprėpė patruliavimą Kauno gatvėse, užsienio valstybių misijų ir strategiškai svarbių vietų saugojimą ir kt.

Pirmųjų kovų su bolševikais patirtis galutinai įtikino karinę vadovybę vis dar gaja kavalerijos svarba. 1919 vasario 4 d. pradėtas steigti Antrasis husarų eskadronas, o 1919 m. gegužės 12 d. vyr. kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas įsakė iš visų raitųjų dalių sudaryti Pirmąjį lietuvių raitelių pulką. Tų pačių metų pabaigoje suformuoti trečiasis ir ketvirtasis eskadronai. Ne kartą besikeitęs pulko pavadinimas nusistovėjo 1927 m. rugsėjo 25 d. Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai išleidus įsakymą, kuriuo pulkas iškilmių metu gavo Pirmojo husarų Lietuvos Didžiojo Etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos vardą. Tą pačią dieną pulkui įteikta vėliava su šūkiu „Nugalėsim arba mirsim!“.

Šiandien persipynusias Pirmosios Lietuvos Respublikos husarų ir Ketvirtojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko tradicijas puoselėja Karaliaus Mindaugo husarų batalionas.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.