Prieš 100 metų įkurta Vilniui vaduoti sąjunga

Pasakyti, kad Vilniaus krašto ir rytinės Lietuvos dalies netektis valstybei buvo skaudi, reiškia nepasakyti nieko.

Lenkijos 1920 m. įvykdyta Lietuvos teritorijų okupacija beveik dvi dešimtis metų buvo vienu svarbiausių klausimų Lietuvos Respublikos institucijoms ir visuomenei. Tik keletas klausimų, pabrėžiančių netekties svarbą: demarkacijos linija ir pasienio konfliktai, Kauno miesto tapimas sostine ir atitinkama raida, Lietuvos užsienio politikos kryptys, Lietuvos visuomenės nuotaikos, 1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai, Antrojo pasaulinio karo pradžia ir lenkų pabėgėliai Lietuvoje, 1939 m. spalį atgautos teritorijos ir Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių.  

Viena iš ryškesnių ir aktyvesnių Lietuvos visuomenės pastangų šiuo klausimu buvo Vilniui vaduoti sąjunga, propagavusi Vilniaus krašto ir kitų teritorijų atgavimo idėją, rėmusi ten gyvenančių lietuvių kultūrinę veiklą. Sąjunga Vilniaus krašto išvadavimo siekė pasitelkiant tik kultūrines priemones.

Vilniui vaduoti sąjunga įsteigta 1925 m. balandžio 26 d. – lygiai prieš 100 metų!

Darbais ir parama sąjunga svariai prisidėjo išsaugant Vilniaus krašto lietuvių tautinį tapatumą. Jos nariai rinko lėšas, kuriomis rėmė Vilniaus krašto draugijas ir mokyklas, leido leidinius (išleido 98 leidinius) ir atsišaukimus, rengė paskaitas, minėjimus, radijo programas lietuvių ir lenkų kalbomis. Žurnalą „Mūsų Vilnius“ skaitė daugelis, o šūkius „O Vilniaus nepamiršk, lietuvi!” ir „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ žinojo kone kiekvienas. Pastarasis šūkis buvo taip giliai įaugęs visuomenėje, kad net atkurtoje Lietuvoje buvo panaudotas „Vilniaus“ margarino televizijos reklamoje. Ar pamenate tokią reklamą?

Tai buvo populiari sąjunga, XX a. 4 deš. pabaigoje vienijusi 612 skyrių Lietuvoje ir 60 skyrių užsienyje. Skyriams priklausė daugiau nei 25000 narių. O kur dar 600000 rėmėjų, turėjusių Vilniaus pasus ir kasmet klijavusių į juos įvairios vertės paramos ženklelius. Sąjungos vadovybė siekė, kad rėmėjais būtų visi Lietuvos gyventojai.

1925-1935 m. sąjungai pirmininkavo Mykolas Biržiška, 1935-1938 m. – dr. Antanas Juška. Sąjungoje aktyviai dalyvavo inžinierius Zenonas Bačelis (1892-1973), pedagogas Juozas Grabauskas (1891-1973), kunigas Fabijonas Kemėšis (1880-1954), Antanas Mažonis, diplomatas ir žurnalistas Juozas Purickis (1883-1934), politikas ir Lietuvos kariuomenės savanori Balys Šližys (1885-1957) ir kiti.

Vilniui vaduoti sąjunga buvo likviduota po 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai ir tarpvalstybinių santykių užmezgimo. Pasikeitus politinei padėčiai, sąjungos veikla tapo sunkiai suderinama su nauja situacija. Tai buvo skaudus smūgis Lietuvai, kadangi sąjunga buvo viena iš pagrindinių šalies organizacijų, kovojusių už Vilniaus krašto sugrąžinimą į Lietuvą. 

Kovoje už Vilniaus kraštą jos vietą užėmė ir panašią veiklą plėtojo Tėvynės sąjunga, trumpai veikusi iki 1940 m. sovietų okupacijos.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.