Prieš 105 metus gen. Silvestras Žukauskas paskirtas pirmuoju Lietuvos kariuomenės vadu

2024-05-07
Dalintis:

Nors oficialiai Lietuvos Respublikos kariuomenės pradžią skelbė 1918 m. lapkričio 23 d. įsakymas, pirmojo kariuomenės vado paskyrimo dar teko palaukti. Šio pačio svarbiausio vadovaujamo posto neturėta net ir prasidėjus nuožmiems bei kritiškai svarbiems pirmiesiems mūšiams prieš kraštą puolusius bolševikus. Ir tik šiandien, gegužės 7 d., minime 105-ąsias pirmojo kariuomenės vado paskyrimo metines.

Tikriausiai puikiai žinomas faktas, kas buvo paskirtas pirmuoju vadu. Tiesą pasakius, žinant šio kandidato patirtį, pasiekimus ir gebėjimą vadovauti, daug svarstyti dėl tinkamiausio žmogaus šiai pozicijai neteko. Be abejo, kalbame apie generolą Silvestrą Žukauską. Rusų-japonų ir Pirmajame pasauliniame karuose sukaupęs gausią kovinę patirtį, užsitarnavęs generolo laipsnį ir net vadovavęs korpusui, 1918 m. gruodžio viduryje grįžo į Lietuvą. Iš karto buvo numatyta generolą paskirti Krašto apsaugos ministru, bet dėl ligos pastarasis turėjo išvykti gydytis į Gardiną ir Lenkiją. Galbūt šią ligą galime laikyti viena iš aplinkybių, kodėl, vykstant aršioms kovoms už nepriklausomybę, vis dar neturėta kariuomenės vado. 1919 m. balandžio 26 d. įveikęs užklupusius negalavimus ir sugrįžęs atgal į Lietuvą, S. Žukauskas paskiriamas generalinio štabo viršininku ir netrukus, gegužės 7 d., tampa pirmuoju Lietuvos kariuomenės vadu. Šiose pareigose patyręs specialistas iškart imasi veiksmingų darbų. Gegužės 18 d. intensyviai puolami bolševikai, kurie rugpjūčio mėnesį jau išstumiami iš Lietuvos teritorijos. Už tai sulaukė prezidento Antano Smetonos viešos padėkos ir Vyčio Kryžiaus ordino.

Grįžtant prie, palyginus su pačiu kariuomenės kūrimu, gana vėlyvo kariuomenės vado paskyrimo aplinkybių, visų pirma turime kalbėti apie tuo metu vyravusį chaosą, kai trūko įvairiausių resursų, pirmuosius žingsnius žengianti valstybė susidūrė su ekonominiais, socialiniais iššūkiais ir, be abejo, menkai pasiruošusi iš karto stojo į žūtbūtines išlikimo kovas. Sunkiai suvaldomą chaosą matome ir pačioje kariuomenės vado institucijoje. Atsikvėpus po bolševikų invazijos ir pradėjus telkti pajėgas kitame fronte prieš naują priešininką – bermontininkus, prieš kariuomenės vadą pradėtos regzti intrigos. Pakankamai turint iššūkių su išorės priešais, vidinių nesutarimų pekloje S. Žukauskui teko apleisti kariuomenės vado pareigas. Tačiau kaip prisidėti prie kovos prieš bermontininkus generolas vis tiek atrado – jis buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie prancūzų misijos, prižiūrinčios bermontininkų evakuaciją. Vis dar nerimstant vidinei netvarkai, kai kuriose Kauno įgulose kilo sukilimas ir 1920 m. vasario 23 d. S. Žukauskas vėl paskiriamas kariuomenės vadu. Jam pavyko greitai pataisyti pašlijusią drausmę ir prikelti smukusį moralės lygį, tačiau susirinkusiam Steigiamajam Seimui pertvarkius vyriausybę, generolas vėl netenka kariuomenės vado pareigų.

Nors Nepriklausomybės kovų metu dėl krašte vyraujančio chaoso kariuomenės vado pozicijoje vyko nuolatiniai pokyčiai, būtent 1919 m. gegužės 7 d. kariuomenei vadovauti paskirtas S. Žukauskas žymėjo dar vieną svarbų žingsnį, kuris iš tamsios ir gąsdinančios priešų apsupties vedė pergalingos baigties link.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.

Portretas „Kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas“. Aut. Ignas Rudolfas, 1938 m.

Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas, 1919 m.
Gen. Silvestras Žukauskas Tautos šventės kariniame parade Paradų aikštėje, Žaliakalnyje, 1925 m. gegužės 15 d.
Gen. Silvestras Žukauskas (kairėje) Tautos šventės kariniame parade, Paradų aikštėje, Žaliakalnyje, 1925 m. gegužės 15 d.
Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas ir ulonų rikiuotė, 1931-1934 m.
Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas (viduryje) ir ulonų rikiuotė, 1931-1934 m.
Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas (viduryje) ponių ir ponų draugijoje, XX a. 3 deš.
Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas (viduryje, su kardu), krašto apsaugos ministras prof. Jonas Šimkus, Lietuvos ir užsienio valstybių karininkai Lietuvos kariuomenės 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko dvejų metų sukaktuvių iškilmėse, 1921 m.
Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos laidos išleistuvių pietūs. Gen. Silvestras Žukauskas sėdi už augalo, 1936 m.
Vyriausias karo vadas gen. Silvestras Žukauskas pafrontėje, apie 1920 m.
Lietuvos Respublikos ir Vokietijos kariuomenių karininkai Kauno įgulos karininkų ramovėje. Iš kairės: gen. št. plk. Oto Šrioderis (Otto Schroeder, Szreder), gen. Silvestras Žukauskas, plk. Eduardas Balbachas, 1928 m.
Šv. Georgijaus kardas, priklausęs Rusijos kariuomenės 314-ojo Novooskolo pėstininkų pulko vadui plk. Silvestrui Žukauskui. Kardą Vytauto Didžiojo karo muziejui padovanojo pats S. Žukauskas. Detaliau kardą galima apžiūrėti čia: https://www.limis.lt/valuables/e/805446/190000001473561?searchId=69404959&menuIndex=0&digitalObjectId=190000055278950
Rašalinė, priklausiusi Lietuvos kariuomenės vadui gen. Silvestrui Žukauskui. Detaliau rašalinę galima apžiūrėti čia: https://www.limis.lt/valuables/e/805446/190000034182504?searchId=70896942&menuIndex=0&digitalObjectId=190000034183545
Ats. gen. Silvestro Žukausko palaikai pašarvoti Vytauto Didžiojo kapeloje, 1937 m. lapkričio 28 d. Budi Lietuvos kariuomenės generolų sargyba. Kairėje – Lietuvos kariuomenės vadas brg. gen. Stasys Raštikis, dešinėje – divizijos vadas gen. Edvardas Adamkavičius (Prezidento Valdo Adamkaus dėdė)
Gen. Silvestro Žukausko telegrama, skirta ats. gen. J. Bulotos 50 metų darbo stažui paminėti, 1932 m. lapkričio 19 d.
Lietuvos kariuomenės gen. Silvestras Žukauskas (trečias iš kairės) ir plk. Aleksandras Uspenskis (ketvirtas iš kairės) su ryšių kuopos kariais, 1920 m.
2-ojo ulonų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės pulko karių rikiuotė aikštėje. Karių rikiuotę stebi gen. Silvestras Žukauskas (priekyje dešinėje) ir kavalerijos viršininkas plk. Kazys Tallat-Kelpša (priekyje kairėje), 1934–1935 m.
Kauno komendantūros šventė, 1927 m. Grupelės priekyje stovi Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas, šalia jo – Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona (kailine kepure). Paskutinėje eilėje pirmas iš dešinės – Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas gen. ltn. Povilas Plechavičius
Didžiosios Britanijos atstovo belaukiant Kauno geležinkelio stoties perone, XX a. 3 deš. Centre, vilkėdamas juodos spalvos paltą ir dėvėdamas katiliuką (skrybėlę), stovi Juozas Tūbelis. Už jo, pasisukę šonu, stovi Augustinas Voldemaras ir Jonas Staugaitis. Povilas Plechavičius stovi netoli kariuomenės orkestro ir rūko cigarą. Jis vilki uniformą, rankoje laiko kardą, kuris atremtas į žemę. Po Jungtinės Karalystės vėliava stovi Silvestras Žukauskas
Skaitomas Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos aktas suteikiant kariūnams leitenanto laipsnį, 1936 m. Iš kairės ketvirtas stovi Silvestras Žukauskas, iš dešinės antras stovi prezidentas Antanas Smetona, trečias – Juozas Tūbelis
Aukštieji karininkai po Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medalių įteikimo ceremonijos. Sėdi pirmoje eilėje iš kairės pirmas gen. ltn. Petras Šniukšta, Švietimo ministras Tonkūnas, trečias gen. ltn. Valdas Nagevičius, ketvirtas gen. Silvestras Žukauskas, Latvijos ambasadorius Sėja, šeštas gen. št. plk. Petras Kubiliūnas, gen. ltn. Vincas Grigaliūnas-Glovackis, gen. Jonas Bulota, kapelionas Sabaliauskas. Stovi iš kairės pirmas ?, mjr. Stasys Raštikis, mjr. Petras Murnikas, gen. št. plk. J. Jackus, plk. ltn. Saladžius, gen. št. plk. Zenonas Gerulaitis, ?, Latvijos karininkas, plk. Kazys Skučas, mjr. Mykolas Kalmantas, Latvijos karininkas, ?, ?. II eilėje iš kairės trečias plk. ltn. Adolfas Birontas, plk. ltn. Stasys Pundzevičius, plk. Jonas Sutkus, ?, plk. ltn. Edvardas Adamkavičius, plk. Emilis Vimeris, gen. št. plk. Boleslovas Jakutis, plk. ltn. Julius Čaplikas. 1929 m.
Lietuvos kariuomenės vadovybė su prezidentu Aleksandru Stulginskiu, 1926 m. Prie Krašto apsaugos ministerijos ir Generalinio štabo pastato. Pirmoje eilėje, iš kairės: 1-as plk. Mykolas Velykis, 2-as Karo mokyklos viršininkas gen. Jonas Galvytis Bykauskas, 3-ias gen. ltn. Juozas Kraucevičius, 4-as gen. ltn. Petras Šniūkšta, 5-as gen. Leonas Radus-Zenkavičius, 6-as gen. Silvestras Žukauskas, 7-as Krašto apsaugos ministras plk. ltn. Juozas Papečkys, 8-as Aleksandras Stulginskis, 9-as buvęs Krašto apsaugos ministras Leonas Bistras, 10-as gen. ltn. Kazys Ladyga, 13-as gen. ltn. Vladas Nagius-Nagevičius, 15-as plk. ltn. Jurgis Bobelis. Antroje eilėje, iš kairės: 2-as plk. Emilis Vimeris, 3-ias plk. Vincas Grigaliūnas-Glovackis, 6-as plk. ltn. Klemensas Popeliuška, 8-as plk. ltn. Juozas Lanskoronskis, 9-as plk. ltn. Kazys Škirpa, 10-as Griganavičius, 11-as plk. ltn. Stasys Pundzevičius. Trečioje eilėje, iš kairės: 1-as plk. ltn. Kazys Skučas
Prezidentas Aleksandras Stulginskis su karininkais, 1924-1925 m. Pirmas iš kairės stovi Krašto apsaugos ministras plk. Teodoras Daukantas. Pirmas iš dešinės – gen. Leonas Radus-Zenkavičius, antras – gen. Silvestras Žukauskas, antroje eilėje, tarp A Stulginskio ir L. Radaus-Zenkavičius, – plk. Juozas Papečkys, antroje eilėje pirmas iš dešinės – plk. Petras Kubiliūnas.