Prieš 105 metus gindamas JAV misiją žuvo Pranas Eimutis

Šiek tiek daugiau nei prieš mėnesį minėjome pirmojo Lietuvos nepriklausomybės kovose žuvusio karininko Antano Juozapavičiaus 105-ąsias žūties metines. Savo gimimo dieną žuvusiam jaunuoliui sukako 25-eri metai. Šią dieną taip pat minime dar jaunesnio Lietuvos kario 105-ąsias žūties metines. Nors nepriklausomybės kovos skaudžiai pareikalavo daug jaunų Lietuvos vyrų gyvybių, šiandien prisimenamas Pranas Eimutis žuvo išskirtinėmis aplinkybėmis. 1897 m. gimęs karys savo mirtimi tapo drąsos ir pasiaukojimo pavyzdžiu.

1919 m. pavasarį pirmuosius nepriklausomybės žingsnius žengiančioje Lietuvos Respublikoje jau lankėsi Antantės misijos. Kovo mėnesį pirmoji atvyko JAV maitinimo misija, kuri, lankydamasi karo frontuose, vertino savo pagalbos galimybes. Misijos atstovai buvo apgyvendinti Kaune, „Metropolio“ viešbutyje, o kauniečiai neslėpė savo džiaugsmo ir svetingumo, sutikdami garbingus užsienio svečius. Mieste plevėsavo JAV vėliavos, „Metropolio“ sieną papuošė JAV delegaciją sveikinantis plakatas. Be džiaugsmingo sutikimo, reikėjo pasirūpinti ir amerikiečių apsauga.

Saugoti viešbutį pavesta lietuviškajai Kauno komendantūrai, kurios mokomojoje komandoje tarnavo 1919 m. sausio 11 d. savanoriu į kariuomenę įstojęs P. Eimutis. Jis, kartu su kitu kariu J. Stramaičiu, kovo 18 d. sergėjo „Metropolio“ įėjimą ir laukė iš fronto turėjusios sugrįžti amerikiečių delegacijos. Deja, jos laukė ir apie pusšimtis Lietuvos pastangomis kurti savo kariuomenę, jos užsienio politikos veiksmais nepatenkintų ir karinės drausmės nepaisančių vokiečių kareivių tarybos „Soldatenrat“ karių. Savo nepasitenkinimą jie reiškė amerikiečių vėliavos sudeginimu ir juos sveikinančio plakato nuplėšimu. Priartėjus automobiliui ir iš jo iššokus seržantui Hansui Zassui, norėta jėga patekti į viešbutį. Lietuvių sargybiniai, sukryžiavę šautuvus, užtvėrė kelią nepasitenkinusiam seržantui ir likusiems maištininkams. Seržantui pastūmus P. Eimutį, pastarasis kilstelėjo savo šautuvą. To užteko greitai H. Zasso reakcijai, kuris du kartus iššovė savo revolveriu tiesiai į lietuvį. P. Eimutis mirė iškart, o jo partneris buvo nusivestas neramumų kėlėjų. Greitą reakciją parodė ir Kauno komendantūra, kuri, sužinojusi apie šį tragišką įvykį, pasiuntė apie 40 mokomosios komandos karių ir kulkosvaidžių komandos būrį su dviem kulkosvaidžiais. J. Stramaitis buvo išvaduotas, o neramumai numalšinti.

Šio kareivio žūtis įkūnija lietuvių tautos drąsą tvirtai stovėti prieš gausesnį priešą. Tai buvo įprasta tuo metu pleškėjusių nepriklausomybės kovų frontuose. P. Eimutis ankstyvo pavasario dieną tokią mūšiams būdingą narsą parodė pačiame Kauno centre. Jo pasiaukojimą kovingos vilties kupina lietuvių tauta įvertino nedelsiant. Žuvusiojo laidotuves lydėjo minios žmonių, Prancūzijos misijos, vokiečių karinės vadovybės, Lietuvos valstybės tarybos, ministrų kabineto, kariuomenės, visuomenės atstovai, karinis orkestras. Jo karstas buvo apdengtas Lietuvos ir JAV vėliavomis. Šios aukos svarbą suprantame ir šiandien, minėdami ryžto ir tvirtybės pavyzdžio metines.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.