Prieš 105 metus įkurtas Antrasis ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulkas

Šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejuje galite apžiūrėti parodą „Birutės vardu šventą ugnį nešu“, skirtą Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos šimtmečiui. Šiandien turime dar vieną progą išskirti Lietuvos didžiąją kunigaikštienę Birutę, šįkart pasakodami apie ištaigingumu išsiskyrusią Lietuvos kavaleriją. O, dar tiksliau, apie prieš 105 metus pradėtą steigti ulonų pulką, vėliau savo dalinio globėja pasirinkusį būtent Birutę.

Kaip ir visos laisvos Lietuvos Kariuomenės kavalerijos, taip ir ulonų pirmieji žingsniai toli gražu nežibėjo ištaigingumu. Priešingai – greičiau savo vargana padėtimi ir žiojėjančiais trūkumais kėlė nerimą ir nepasitikėjimą. Tačiau tokia buvo padėtis – ilgų vergijos metų ir Pirmojo pasaulinio karo nustekentas kraštas nepriklausomybės gynybai įtempė dar menkus ir neišpuoselėtus raumenis.

Atrėmus pirmuosius priešų smūgius, Lietuvos Kariuomenė vis stiprėjo ir grūdinosi. Įsibėgėjusios kovos prieš bolševikus, bermontininkus ir ypač lenkus parodė dar neišblėsusią kavalerijos svarbą. 1920 m. spalio 30 d. pagal slaptą kariuomenės įsakymą iš Pirmojo raitelių pulko eskadrono pradėtas formuoti Antrasis raitelių pulkas. Nuo lapkričio 16 d. prasidėjo tiesioginiai pulko steigimo darbai Kaune. Matome, kad pulko gyvavimas prasidėjo finaliniame kovų dėl nepriklausomybės taške, todėl dalinio istorijoje nerasime išsiskiriančių momentų mūšių laukuose. Vienas ryškiausių pulko veiklos epizodų –  nuo 1921 m. balandžio iki spalio saugota demarkacijos linija nuo Giedraičių iki Latvijos sienos.

Pradėtas formuoti Kaune ir trumpai pabuvojęs Vilkaviškyje, ulonų pulkas labiausiai sietinas su Alytumi, kur persikėlė 1926 m. ir praleido visus likusius metus iki sovietinės okupacijos. Būtent čia 1928 m. pulkui buvo suteiktas Lietuvos didžiosios kunigaikštienės vardas ir įteikta pulko vėliava.

Žvelgiant į taikos laikotarpį, jau galime kalbėti ir apie pradžioje užsimintą ištaigingumą. Be abejo, ši aura ryškiausiai švietė aplink išskirtinę ulonų uniformą. Tamsiai mėlynos kelnės su baltu įsiuvu ir rožiniais lampasais, slepiamosios spalvos munduras su etišketais, kepurė baltu viršumi su rožiniu įsiuvu ir lankeliu, antpečius puošianti Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės monograma – akcentai, ulonų uniformą išskiriantys iš kitų Lietuvos kariuomenės dalinių.

Sovietinės okupacijos išformuotas pulkas atgimė kartu su atstatyta Lietuvos nepriklausomybe ir kariuomene. Be abejo, jau nebe kavalerijos forma, o kaip motorizuotasis pėstininkų batalionas. Būtent Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas, nuo žirgų persėdęs į modernius „Vilkus“, šiandien tęsia ulonų pulko tradicijas ir mojuoja ta pačia vėliava bei vadovaujasi tuo pačiu šūkiu – „Garbingi bočių žygiai tebūna mums gyvenimo rodyklė!“.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugoma nemažai XX a. 3-4 deš. ulonų nuotraukų, o taip pat 1934-1940 m. modelio ulono kepurė, majoro Juozo Šarūno (1901-1970) antpečiai.