Prieš 115 metų gimė Alfonsas Vabalas-Gediminas
Šią dieną prieš 115 metų gimė Alfonsas Vabalas (1909–1948 m.) – Kauno radiofono diktorius, vėliau Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas, dar vadinamas partizanų teisės profesoriumi.
A. Vabalas baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Studijuodamas teisę Vytauto Didžiojo universitete, dirbo Valstybės radiofone diktoriumi. 1939 m. jis apgynė teisės mokslų daktaro laipsnį Sorbonos universitete (Paryžiuje). 1939–1940 m. dirbo Prancūzijoje Lietuvos telegramų agentūros ELTA įgaliotuoju atstovu.
Lietuvos okupacijos metais sugrįžo į Lietuvą, kur greitai atkreipė bolševikų, vėliau ir nacių dėmesį, todėl 1945 m. vasarį pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir kiek vėliau įstojo į Tauro apygardos partizanų gretas. Neilgai trukus tapo Tauro apygardos štabo nariu, ėjo štabo viršininko pareigas, buvo Tauro apygardos leidžiamo laikraščio „Laisvės žvalgas“ redaktorius. Dalyvavo kuriant naują Bendrą demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (toliau – BDPS). Partizanai tarpusavyje jį vadino būsimuoju Lietuvos prezidentu, jis bene vienintelis partizanų gretose turėjo mokslų daktaro laipsnį. Alfonsas Vabalas pasirinko Gedimino slapyvardį.
1947 m. pavasarį A. Vabalas-Gediminas parengė 2-ąją BDPS deklaraciją. Ją birželio 12–15 d. kartu su atsišaukimu į lietuvių tautą turėjo apsvarstyti ir priimti Kaune slapta surengto jungtinio BDPS Prezidiumo ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo posėdžio dalyviai. Tačiau minėtas dokumentas partizanų vadų buvo priimtas tik 1949 m. vasario 16 d., t. y. praėjus pusei metų po A. Vabalo žūties, yra visuotinai žinomas kaip Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos politinė deklaracija.
Per 1947 m. vasarą ir rudenį A. Vabalas kartu su kitais BDPS Prezidiumo nariais parengė ir į prancūzų kalbą išvertė memorandumą, skirtą Jungtinių Tautų Organizacijai, keturių užsienio reikalų ministrų konferencijai, laišką popiežiui Pijui XII ir lietuvių tautos atsišaukimą, kuriuo buvo apeliuojama į laisvo pasaulio sąžinę. Šiuos ir daugelį kitų dokumentų į Vakarus pro geležinę uždangą 1947 m. gruodį išgabeno Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis.
1948 m. pavasarį A. Vabalas liko paskutinis iš BDPS Prezidiumo narių. Nepaisydamas saugumiečių šantažo, jis sugrįžo pas Tauro apygardos partizanus, veikusius Darsūniškio apylinkėse. Per susidūrimą su priešais Armališkių kaime prie Kauno A. Vabalas buvo sužeistas ir gyvas nepasidavė – nusišovė.
1946 m. gruodį „už sumanų ir stropų pavestų pareigų atlikimą kovoje su okupantu dėl Laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo“ A. Vabalas buvo apdovanotas juostele „Už uolumą“. Po mirties, 1999 m. kovo 30 d., buvo suteiktas Kario savanorio statusas, o balandžio 9 d. – pulkininko leitenanto laipsnis.