Prieš 120 metų prasidėjo garsusis Cušimos jūrų mūšis

Prieš 120 metų, 1905 m. gegužės 27 d., tarp Japonijos ir Korėjos pusiasalio prasidėjo garsusis Cušimos jūrų mūšis. Tai buvo paskutinis ir lemtingiausias šiame kare jūrų mūšis, labai paspartinęs rusų pralaimėjimą ir galutinai pagadinęs Rusijos mažo pergalingo karo planus.

Admirolo Heihachiro Togo (1848-1934) vadovaujami japonai iš pasalų užpuolė rusus ir paskandino du trečdalius Baltijos jūros laivyno, vadovaujamo Zinovijaus Roždestvenskio (1848-1909). Mūšyje pražuvo apie 5000 rusų jūreivių, 800 buvo sužeista, o dar apie 6000 pateko į nelaisvę. Bendri japonų nuostoliai nesiekė tūkstančio jūreivių. Iš Liepojos per pusę pasaulio aplink Afriką atplaukusius rusų laivus pasitiko gerokai daugiau japonų laivų, kurie buvo moderniau ginkluoti, tvirčiau šarvuoti ir greitesni.

Vėliau, liepą, japonai dar sėkmingai įsiveržė iš užėmė Sachaliną ir tai buvo paskutinės dvi didelės ir sėkmingos japonų operacijos kare. 1904 m. vasario 8 d. prasidėjęs karas pasibaigė 1905 m. rugsėjo 5 d.

Karą laimėjusi Japonija tapo didele Azijos galia, agresyvia ir su nepasotinamu apetitu. Pralaimėtas karas Rusijoje taip pat paskatino didelius virsmus: prarasta įtaka Azijoje ir tarptautinio prestižo kritimas, visuotinis pažeminimo jausmas ir visuomenės nusivylimas caro valdžia, įsiliepsnojanti 1905 m. revoliucija, Rusijos Dūmos įsteigimas, ekonominiai nuostoliai ir gyvenimo sąlygų suprastėjimas. Karas atskleidė labai dideles sistemines Rusijos imperijos problemas ir lėtai, bet užtikrintai privedė prie jos galo 1917 m.

Rusijos-Japonijos karas turėjo ir lietuviškų pėdsakų. Lietuva buvo Rusijos imperijos dalimi ir lietuviai kariavo po svetimos valstybės vėliava. Tai buvo ir lietuviai karininkai, ir lietuviai rekrūtai. Jie, kaip ir daugelio kitų Rusijos pavergtų tautų žmonės, nenorėjo kariauti svetimo karą ir ėjo nenoriai. Galbūt vienas geras dalykas, kurį lietuviai gavo iš dalyvavimo Rusijos-Japonijos kare, buvo karinė patirtis. Japonijoje ir Pirmajame pasauliniame kare, dalyvavo nemažai lietuvių, vėliau padėsiančių Lietuvai atsilaikyti Nepriklausomybės kovose, tarnausiančių Lietuvos valstybei ir kursiančių Lietuvos kariuomenę.

Tai buvo Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas (1860-1937), Karo mokyklos viršininkas gen. Jonas Galvydis-Bykauskas (1864-1943), laivo „Prezidentas Smetona“ vadas jūrų kpt. Antanas Kaškelis (1879-1944), Nepriklausomybės kovose pasižymėjęs gen. ltn. Maksimas Katchė (1879-1933), Lietuvos Karo aviaciją kūręs gen. ltn. Juozas Kraucevičius (1879-1964), pirmasis laisvos Lietuvos krašto apsaugos ministras gen. ltn. Jurgis Kubilius (1875-1961), Aukštųjų karininkų kursų ir Generalinio štabo viršininkas gen. Leonas Radus-Zenkavičius (1874-1946) ir daugelis kitų.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus ginklų rinkinyje saugoma keletas japoniškų „Arisaka“ modelio šautuvų. Tokio modelio ginklai ne tik mena karą su Rusija, bet ir buvo naudoti Lietuvos kariuomenėje. Arisakomis buvo ginkluota dalis Rusijos imperijos kariuomenės Kauno tvirtovės įgulos. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai užėmė Kauno tvirtovę, todėl nedaug šių trofėjinių ginklų iš vokiečių galėjo nupirkti besikurianti Lietuvos kariuomenė. Bet buvo atvejų, kai Lietuvos kariuomenės savanoris atsinešė „Arisaką“ iš namų. 

Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomas 1897 m. kurti 30 modelio pėstininkų šautuvas (6,5 mm kalibro, 1274 mm ilgio) ir 30 modelio „Arisaka“ karabinas (6,5 mm kalibro, 966 mm ilgio). Būtent šį karabiną 1918 m. lapkričio 13 d. Lietuvos kariuomenės savanoris atsinešė į Pirmąjį pėstininkų pulką. Šio modelio ginklai buvo naudojami Rusijos-Japonijos kare.

38 modelio „Arisaka“ pėstininkų ginklas (6,5 mm kalibro, 1272 mm ilgio) kurtas 1905 m., jau po Rusijos-Japonijos karo, japonams išmokus ir įsisavinus pamokas. Šiuos ginklus japonų kariai naudojo ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Ginklai skiriasi savo charakteristikomis, tačiau jų japoniškumą liudija dizaino elementai – hieroglifai ir uokse įspausta imperatoriškoji chrizantema.