Prieš 125 metus gimė Lietuvos Karo aviacijos karininkas Juozas Narakas

Šią dieną prieš 125 metus, 1899 m. gruodžio 5 d. Bružių bajorkiemyje (dab. Radviliškio r.) gimė Lietuvos Karo aviacijos karininkas, Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Narakas.

Kaip ir daugeliui jo kartos Lietuvos karininkų, Juozo pirmoji karinė patirtis įgyta ne Rusijos imperijos kariuomenėje, o savanoriu įstojus į kuriamą laisvos Lietuvos kariuomenę. Ir, žinoma, kovos Lietuvos Nepriklausomybės kovose.

Savanoriu įstojo 1919 m. kovą ir dar tais pačiais metais išėjo keturių mėnesių trukmės Karo mokyklos kursą. Tokie trumpai kursai buvo todėl, kad, kuriant kariuomenę ir ginantis nuo priešų, keletas pulkų dar tik formavosi, o savanorių būriai buvo per silpni. Labai trūkstant karininkų, bent jau pagrindų juos reikėjo išmokyti greitai.

Jaunesnysis karininkas tuojau buvo paskirtas į Ketvirtąjį pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulką ir 1920 m. išsiųstas kovoti su lenkais. Čia buvo sužeistas.

Stojus ramesniems laikams, J. Narakas tęsė karybos mokslus. 1923 m. baigė Aukštuosius karininkų mokslus ir perkeltas tarnauti į Karo aviaciją. Sekančiais metais baigė Karo aviacijos karininkų kursus. Tarnyba sekėsi neblogai ir 1926 m. J. Narakui suteikiamas majoro laipsnis, o sekančiais metais jis paskiriamas Karo aviacijos 1-osios naikintuvų eskadrilės vadu. 1927 m. kartu su Steponas Dariumi, Jonu Pyragiumi, Antanu Mačiuika ir kitais buvo vienas iš Lietuvos Aeroklubo steigėjų.

Gabus karininkas neapleido mokslų ir tarnybą derino su studijomis Lietuvos universiteto Technikos fakultete. To meto Lietuvos karininkai būdavo siunčiami mokytis į Paryžiaus aeronautikos, Fontenblo artilerijos, Briuselio karo inžinerijos, Prahos karo akademiją. Pastarąją 1929 m. baigė ir J. Narakas. Tų pačių metų rugpjūtį paskirtas Karo aviacijos štabo viršininku, vėliau – Karo aviacijos viršininko padėjėju. 1932 m. tapo Generalinio štabo pulkininko leitenantu.

J. Naraką domino ne tik karyba, bet ir politika. Jis buvo vienas iš 1934 m. birželio 7 d. voldemarininkų perversmo organizatorių. Perversmui žlugus, J. Narakas kartu su kitais organizatoriais, Petru Kubiliūnu ir Juozu Bačkumi Karo lauko teismo buvo nuteisti mirties bausmėmis. Po malonės prašymų bausmės buvo sušvelnintos iki dvylikos metų kalėjimo, o 1936 m. J. Narakui bausmės buvo dovanota ir jis išėjo į laisvą. O vėliau jam buvo grąžintos pilietinės teisės ir karinis laipsnis.

1937-1940 m. J. Narakas dirbo referentu Prekybos ir pramonės rūmuose – kauniečiams žinomame modernistiniame pastate adresu K. Donelaičio g. 8. Kartu dirbo ir tikriausiai širdžiai itin mielą darbą – redaktoriavo žurnale „Plieno sparnai“.

Deja, bet tokia ryški asmenybė buvo ir sovietinių represijų taikiniu. Okupavus Lietuvą, J. Narakas buvo atleistas iš darbų, o 1941 m. vasarį NKVD suimtas ir kalintas Kaune. Bandant nelegaliai kirsti Sovietų Sąjungos-Vokietijos sieną, vietinių gyventojų – vedlių buvo išduotas sovietinų pasieniečiams ir perduotas NKVD.

Po kelių mėnesių prasidėjo Birželio sukilimas ir išlaisvintas iš kalėjimo J. Narakas įsijungė į sukilėlių kovą. Buvo Vietinės apsaugos štabo ginklavimosi skyriaus viršininku. Vėliau paskirtas Laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministru, vėliau – viceministru. Kuomet nacių okupacinė valdžia paleido Laikinąja vyriausybę, buvo paskirtas Vidaus reikalų tarėjo pavaduotoju.

Ne visus okupantų nurodymus J. Narakas vykdė. Už pasipriešinimą Vokietijos vykdytai jaunimo mobilizacijai, 1943 m. suimtas ir kartu su kitais įkaitais išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Jis pateko į tą patį liūdnai garsų vežimą kartu su rašytoju Baliu Sruoga, lito tėvu Vladu Jurgučiu ir kitais visuomenės veikėjais. 1945 m. sausio 25 d., pradėjus Štuthofo stovyklos evakuaciją, atsidūrė netoli Lemborko (prie Gdansko). Išsekęs pateko į Vakarų sąjungininkų rankas ir po karo išvyko gyventi į Švediją.

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, 1947 m. vasarą Kauno MGB paskelbė J. Narako paiešką, kuri buvo nutraukta 1955 m. gruodį. J. Narakas likusį gyvenimą nugyveno Švedijoje ir mirė Geteborge 1989 m.