Prieš 125 metus gimė partizanas Sergijus Staniškis-Litas-Viltis

Šią dieną prieš 125 metus gimė Klaipėdos sukilimo dalyvis, Lietuvos kariuomenės kavalerijos kapitonas ir vienas garsiausių ir paslaptingiausių Lietuvos partizanų vadų Sergijus Staniškis-Litas-Viltis, švelniai partizanų Tėvuku vadintas.

Sergijus Staniškis mokėsi Karo mokykloje. Jau kaip kariūnas dalyvavo Klaipėdos sukilime ir buvo apdovanotas Klaipėdos išvadavimo medaliu. Gabus karininkas sparčiai kilo tarnybos laiptais. 1935 m. buvo pakeltas į kapitonus, o 1938 m. paskirtas Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos kavalerijos lektoriumi. Aktyviai sportavo ir puikiai jojo, žirgai buvo jo aistra, jis netgi dalyvavo tarptautinėse jojimo varžybose Rytprūsiuose ir laimėjo 3-ią vietą.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, besislapstydamas Buktos miške ir Žuvinto paliose subūrė pirmuosius partizanus, pasivadinęs Pele jiems vadovavo. 1945 m. vasarą vadovavo vienam didžiausių partizanų mūšių – Palių mūšiui Žuvinto pelkėse. S. Staniškis buvo paskirtas A (vėliau – Dainavos) apygardos vadu. 1949 m. pavasarį išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) srities atstovu į Lietuvos vyriausiąją partizanų vadovybę, tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) prezidiumo nariu, nuo 1950 m. sausio iki žūties (1953 m. vasario 3 d.) buvo Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas.

Aštuonerius metus priešininkai nesugebėjo nustatyti jo tapatybės dėl sumanios konspiracijos: jis ryžtingai nutraukė ryšius su šeima ir giminėmis, pakeitė išvaizdą – atrodė panašus į pagyvenusį ūkininką, nešiojo ūsus. Atrodo, kad per ilgus partizanavimo metus S. Staniškis tenkinosi švarku ar kailinukais (skranda), nė karto nebuvo apsivilkęs uniformos, bet pasižymėjo kariniu reiklumu, buvo principingas, ryžtingas, savito būdo, dėl to kildavo ir sunkumų. S. Staniškį lydėjo nuolatiniai nesutarimai su bendražygiu, beveik dvidešimčia metų jaunesniu Adolfu Ramanausku-Vanagu. S. Staniškis nepritarė A. Ramanausko kandidatūrai, kai šis susirgusio Jono Žemaičio-Vytauto 1952 m. sausį buvo pasiūlytas į prezidiumo pirmininkus. Ši situacija atskleidžia S. Staniškio požiūrį į partizanų vado darbą, atsakomybę ir demokratiją. S. Staniškio žodžiais, vienas kandidatas rinkimuose – nepriimtina, tai esą bolševikinis metodas. Tokiais atvejais pareigūną geriau paskirti be rinkimų. Be to, vadovaujančias pareigas užimantis asmuo turės savo kompetencijos ribose teikti nurodymus, nuostatus, instrukcijas, ruošti organizacijos dokumentų projektus. „Gyvenimas kartu su šeima žlugdo bet kokią pogrindžio pareigūnų veiklą“ – žvelgdamas į A. Ramanausko atvejį, pridūrė S. Staniškis. Jis pats, įstojęs į partizanų gretas, savo žmonos ir dviejų dukrų daugiau niekada nebesutiko. 1952 m. sausio 1 d. S. Staniškis, likęs vienas Nemuno srities vadas, būstinėje Prienų r. parašė uždegantį šventinį įsakymą, kuriame daug sykių kartojo mintį: „Mes kovą laimėsime! Jėga ne skaičiuje, bet dvasioje!”. Partizanų vadas S. Staniškis-Viltis buvo vilties brolis, jis vylėsi, kad kova bus laimėta. Turbūt neatsitiktinai ir pasirinkto Vilties slapyvardį. Po metų išduotas bunkeryje Prienų Šile jis sudegino dokumentus, sudaužė radijo aparatūrą, supjaustė aulinius batus ir šūviu į kaktą paaukojo savo gyvybę. Jam žuvus Pietų Lietuvos srities partizanų ryšys su LLKS prezidiumu galutinai nutrūko ir sritis nustojo egzistavusi.