Prieš 130 metų gimė ilgametis Šaulių sąjungos vadas plk. Mykolas Kalmantas

Prieš 130 metų, 1895 m. spalio 5 d., Švenčionių apskrities Miečionių kaime gimė plk. Mykolas Kalmantas (iki 1928 m. Kalmantavičius).

Sankt Peterburge baigė vidurinę technikos mokyklą ir vėliau studijavo Maskvos archeologijos institute. Baigė Peterhofo puskarininkių mokyklą ir Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo įvairiuose Rusijos kariuomenės atsargos pulkuose, komendantūros kuopoje, atsargos batalione. Visi tie daliniai buvo užnugaryje ir Pirmojo pasaulinio karo fronto jaunas karys išvengė.

Kuriantis laisvai Lietuvai, Kalmantas grįžo ir 1919 m. rugsėjį buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Paskirtas Ukmergės bataliono (būsimo Aštuntojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko) kuopos jaunesniuoju karininku, vėliau – kulkosvaidžių komandos viršininku. Lapkritį pakeltas į vyr. leitenantus, o gruodį paskirtas pulko ryšių komandos viršininku. Nepriklausomybės kovose 1919-1920 m. dalyvavo stumiant bolševikus link Dauguvos, kovojo su lenkais prie Augustavo ir Vilniaus.

1923 m. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis, o tų pačių metų spalį Kalmantas su antrąja kursantų laida baigė Aukštuosius karininkų kursus. Aktyvi tarnyba tuo nesibaigė ir laukė 1923 m. Klaipėdos operacija.

Kalmantas, dabar jau su Miko Bajoro slapyvardžiu, buvo paskirtas vadovauti antrai sukilėlių grupei ir 1923 m. sausio 9-22 d. dalyvavo užimant Klaipėdą, vadovavo užimant Pagėgius ir buvo paskirtas Pagėgių ir apylinkių komendantu. Operacijos viduryje Kalmantas buvo paskirtas Klaipėdos krašto savanorių 1-ojo pulko vadu. Bet turbūt įsimintiniausias Kalmanto dalyvavimo Klaipėdos operacijoje momentas – Klaipėdos administratoriaus prancūzų komisaro Gabrielio Petisné suėmimas. Kalmantas tai padarė pats asmeniškai. Už nuopelnus Klaipėdos operacijoje Kalmantas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu.

Pasižymėjęs ir užsirekomendavęs karininkas 1923-1925 m. vadovavo Vaidoto pulko pirmajam batalionui, o 1926 m. birželį, jau būdamas majoru, paskirtas vadovauti Lietuvos Šaulių Sąjungai. Ilgametis vadas pareigas ėjo iki 1935 m. Patyręs karys ir specialistas 1935-1938 m. buvo Kariuomenės štabo ypatingųjų reikalų karininku, o 1938-1940 m. vadovavo Ginklavimosi valdybos skyriui.

Tačiau ne tik tarnyba Kalmantui rūpėjo: 1924 m. studijavo Lietuvos Universiteto Teisių fakultete; buvo vienu aktyviausių Lietuvos skautijos organizatorių ir vyko į tarptautinius skautų sąskrydžius ir šventes Danijoje ir Švedijoje; buvo vienu iš Lietuvos aeroklubo steigėjų; pirmininkavo Lietuvių-Suomių draugijai; ūkininkavo ir turėjo 40 ha ploto ūkį.  

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dešimtą okupacijos dieną buvo paleistas į atsargą. Beržų dvaras su žeme Jonavos rajone ir solidi 1225 litų pensija užtikrino Kalmantams pasiturintį gyvenimą. Bet okupantai panaikino karininko pensiją ir Kalmantas vėl ieškojo darbo Kaune. 1941 m. gegužės 16 d. jis buvo suimtas ir kankinamas Kauno kalėjime. Tremties pavyko išvengti ir Birželio sukilimo dienomis kartu su daugeliu kitų kalinių karininkas buvo išlaisvintas. Žmonai Vandai, sūnui Vytautui Mykolui ir dukrai Vandai Danutei, pasislėpusiems pas gimines Tauragėje, tremties išvengti pavyko.

Iki Laikinosios Vyriaustybės likdvidavimo 1941 m. rugpjūtį dirbo Kauno karo komendanto pavaduotoju, o vėliau – Kauno miesto ir apskrities Pensijų skyriaus vadu. Ne tik dirbo tiesioginį darbą, bet ir rūpinosi, kad Lietuvos jaunuoliai būtų apsaugoti nuo tarnybos Vokietijos kariuomenėje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir gegužę grįžo. Spalį sudalyvavo Sėdos kautynėse, vėl pasitraukė į Vokietiją ir į Lietuvą nebegrįžo. 1948 m. emigravo į JAV ir apsigyveno Čikagoje, dalyvavo atkuriant Lietuvos Šaulių Sąjungą tremtyje.

Mirė 1976 m. Čikagoje.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.