Prieš 130 metų gimė karininkas div. gen. Zenonas Gerulaitis

Prieš 130 metų, 1894 m. gruodžio 22 d. Paežerių dvare gimė būsimas Lietuvos karininkas divizijos karininkas Zenonas Gerulaitis. Neapsirikote, gimė jis tame pačiame populiariame ir lankytojų pamėgtame dvare Vilkaviškio rajone.

Pirmojo pasaulinio karo metais studijavo Petrogrado universiteto Gamtos ir geografijos fakultete. Kaip ir daugelis to meto Rusijos imperijos studentų, buvo mobilizuotas į Pirmajame pasauliniame kare dalyvaujančią Rusijos imperijos kariuomenę. Natūralu, jog baigė ne gamtos ir geografijos, o karo mokslus Vladimiro karo mokykloje.

Kaip ir daugelis jo kartos karininkų, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, kovojęs už Lietuvos laisvę ir prie raudonarmiečius, ir lenkus. Gabus ir išsilavinęs karvedys Nepriklausomybės kovose vadovavo kuopai, o vėliau ir visam batalionui Lietuvos karių.

Kovoms nurimus, Z. Gerulaitis toliau tęsė mokslus ir Lietuvai kariauti mokės. Vadovavo 1923 m. įkurtai Karo mokslų draugijai. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1924 m. – Karo akademiją Briuselyje. Su kvalifikacija atėjo ir atsakingos pareigos. 1926 m. Z. Gerulaitis paskirtas Vyriausiojo štabo Operatyvinio skyriaus viršininko padėjėju (pavaduotoju), o netrukus tapo ir skyriaus viršininku. Netrukus buvo paskirtas ir nuo 1929 m. penketą metų vadovavo Pirmosios, Antrosios karo apygardų štabams.

1934-1937 m. Z. Gerulaitis dirbo diplomatinį darbą ir ėjo Lietuvos karo atašė pareigas Prancūzijoje ir Belgijoje. 1937 m. lapkritį, grįžęs į Lietuvą, tapo Kariuomenės tiekimo viršininku. Kariuomenės logistikai Z. Gerulaitis vadovavo kiek mažiau nei metus ir 1938 m. buvo paskirtas III-osios pėstininkų divizijos vadu. 1939 m. paaukštintas iki divizijos generolo.

Garbingą Z. Gerulaičio tarnybą liudija ne tik Vyčio Kryžius, Gedimino, Vytauto ordinai, Lietuvos Nepriklausomybės medalis, kuriais buvo apdovanota nemažai Lietuvos karininkų, bet ir Šaulių žvaigždės ordinai, Belgijos karalių Leopoldo ir Leopoldo II, Belgijos karūnos ordinai, Latvijos Nepriklausomybės karo 10-mečio medalis, Prancūzijos Garbės legiono ordinai.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir kariuomenę inkorporuojant į sovietines pajėgas, Z. Gerulaitis ėjo 29-ojo šaulių korpuso tiekimo viršininko pareigas. 1941 m. birželio 14 d. Varėnoje suimtas ir išvežtas į Norilską, vėliau į Krasnojarską, Irkutsko srities Taišeto lagerį. Čia 1945 m. balandžio 22 d. mirė nuo išsekimo.

Z. Gerulaičio ir daugelio kitų panašaus likimo Lietuvos karininkų tragiška baigtis tiksliai užčiuopta Sūduvos Gido straipsnyje „Vilkaviškio karininkų tragedija“: „Nepriklausomoje Lietuvoje buvo didelis dėmesys skiriamas karininkų išsimokslinimui, kariniam rengimui. Okupantui įžengus į Lietuvą, paaiškėjo, kad dauguma lietuvių karininkų turėjo aukštą kvalifikaciją ir buvo patriotiškai nusiteikę. Dauguma jų nebėgo į užsienį ir nesitikėjo susidorojimo, trėmimų, žudymų. Todėl pirmosiomis okupacijos savaitėmis vis daugiau mūsų karininkų staiga dingdavo be žinios. Kiti atsisveikindavo su šeimomis motyvuodami, kad vyksta į „pasitobulinimo, kvalifikacijos kėlimo“ kursus Maskvoje. Staiga traukiniai pakeisdavo kryptį, ir ešalonas pilnas lietuvių karininkų sustodavo ne Maskvoje, o Sibire.“

Panemunėje (Gailutės g. 9) yra išlikęs puikus 1936 m. statybos modernistinis generolo šeimos namas, kuriuo galima pasigrožėti. Karininko žmona Elena emigravo į JAV, sukūrė šeimą, nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė 1995 m., sulaukusi įspūdingų devyniasdešimt aštuonerių.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.