Prieš 130 metų gimė Lietuvos karininkas ir teisininkas Vladas Mieželis

Šią dieną prieš 130 metų, 1894 m. lapkričio 27 d., Jakštuose (dab. Zarasų r.) gimė Lietuvos karininkas, teisininkas, teisėjas ir Lietuvos kariuomenės teismo pirmininkas brg. gen. Vladas Mieželis.

Jaunystėje V. Mieželis turėjo perspektyvas įgyti gana neblogą išsilavinimą: Maskvoje baigė privačią A. Lebedevo gimnaziją, 1916 m. įstojo į Maskvos universitetą. Bet prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas pakoregavo Vlado ir milijonų jaunuolių planus. Jis buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę ir, 1917 m. baigęs Aleksandro karo mokyklą, su praporščiko (jaunesniojo leitenanto) laipsniu išsiųstas į frontą.

Pirmojo pasaulinio karo pabaiga taiką V. Mieželiui atnešė tik trumpam. Po karo jis apsigyveno Kyjive, kur 1919 m. buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Kovėsi Rusijos pilietinio karo Pietų ir Kaukazo frontuose. Vėliau ėjo armijos inspektoriaus, pulko vado padėjėjo, o vėliau ir paties pulko pareigas.

1921 m. birželį susirgo cholera ir tų pačių metų lapkritį nelegaliai grįžo į Lietuvą. Grįžo vėlai, jei lygintume su kitais Lietuvos karininkais, grįždavusiais 1918-1919 m. ir spėjusiais pabūti savanoriais. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad anksčiau tėvynėn V. Mieželis grįžti negalėjo. Po poros mėnesių, 1922-ųjų sausio pabaigoje, buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas 1-ojo atsargos bataliono jaunesniu karininku.

1922 m. birželio V. Mieželiui buvo suteiktas leitenanto laipsnis, o po metų – vyr. leitenanto. 1926 m. rugpjūtį V. Mieželis buvo pakeltas į kapitonus. Tuo laiku jis dirbo Kariuomenės teismo sekretoriaus padėjėju (1922-1923) ir, įgijęs patirties, užėmė sekretoriaus pareigas ir jas ėjo 1923-1926 m. 1926 m. baigė Lietuvos universiteto (dab. Vytauto Didžiojo universitetas) Teisės fakultetą ir tapo diplomuotu teisininku.

1926 m. buvo paskirtas į Kariuomenės teismą ir čia dirbo iki 1938 m. Keletą metų, 1928-1936 m., darbą teisme derino su karo teisės dėstymu Karo mokykloje. 1933-1938 m. dar buvo ir Vyriausiojo tribunolo karo teisėju. Aktyvi ir garbinga tarnyba buvo įvertinama laipsnių pakėlimais ir 1938 m. lapkričio 23-ąją, V. Mieželiui buvo suteiktas brigados generolo laipsnis. Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Prezidentu Antano Smetonos aktu jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės teismo pirmininku ir juo dirbo iki 1940 m. birželio 25 d.

V. Mieželis taip pat prisidėjo prie Karo teisenos projekto rengimo, bendradarbiavo žurnaluose „Kardas“, „Mūsų žinynas“, „Teisė“. Prisidėjo rengiant garsiąją „Lietuviškąją enciklopediją“.

Sovietų okupantams naikinant Lietuvos kariuomenę, buvo paleistas į atsargą. Matydamas ir jausdamas, jog gresia represijos, slapstėsi. Per 1941-ųjų Birželio sukilimą dirbo štabe. Nacių okupacijos metais buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotiniu nukentėjusiems nuo karo šelpti ir dirbo Apeliacinių rūmų teisėju. Tuo pačiu buvo įsitraukęs į antinacinį pasipriešinimą.

Rytų frontui ir antrajai sovietinei okupacijai atsiritant, su dešimtimis tūkstančių lietuvių nuėjo dipuko kelią: 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. – į JAV. Kaip ir daugelis lietuvių, apsigyveno Čikagoje, įsidarbino į plieno fabrike. Vėliau persikėlė į saulėtąją Arizoną. Išeivijoje toliau dirbo teisininko darbą, buvo karių veteranų organizacijos „Ramovė“ valdybų nariu. Už nuopelnus išrinktas Arizonos lietuvių bendruomenės garbės pirmininku.

V. Mieželis sulaukė gilios senatvės ir mirė 1986 m. Sun City Arizonoje. 1994 m. gimtuosiuose Jakštuose V. Mieželiui pastatytas atminimo koplytstulpis. Karininkas buvo dviejų sūnų – Arimanto ir Raimundo – tėvas. Išeivijos veikėją Raimundą Mieželį galbūt daugelis prisimenate kaip Prezidento Valdaus Adamkaus patarėją 1998-2003 m. kadencijoje.