Prieš 130 metų gimė Lietuvos karininkas plk. Justinas Kibirkštis

Prieš 130 metų, 1894 m. lapkričio 17 d., Zarasų krašte, Dusetų valsčiaus Dumblynės kaime, gimė būsimas Lietuvos kariuomenės pulkininkas Justinas Kibirkštis.

Mokėsi Daugpilio vidurinėje komercijos mokykloje. Kaip ir daugelio jo kartos karininkų, J. Kibirkščio karinė tarnyba prasidėjo dar Rusijos imperijos kariuomenėje. 1916 m. Sankt Peterburgo politikos instituto studentas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo fronte. 1918 m. tapo 1-ojo atskirojo lietuvių bataliono, tuo metu dislokuoto Vitebske, karininku.

Grįžęs į laisvę atgavusią Lietuvą, 1918 m. J. Kibirkštis su kitais organizavo gimtojo Dusetų valsčiaus savivaldybę. Klojęs pamatus administracijai, tų pačių metų gruodį savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir iki 1920 m. spalio kariavo Nepriklausomybės kovose. Jaunasis karininkas su Antruoju pėstininkų pulku kovojo visuose frontuose: su raudonarmiečiais, su bermontininkais, su lenkais. Tais pat metais paskirtas vadovauti artilerijos batalionui.

Kovoms aprimus ir Lietuvai išsaugojus nepriklausomybę, J. Kibirkštis liko tarnauti Lietuvos kariuomenėje. 1922 m. tapo 1-ojo artilerijos pulko vadu. 1923 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus ir tais pačiais metais apsigyveno Pelėdnagių dvare Kėdainių rajone.

Patyręs ir vienus mokslus po kitų kremtantis karininkas sėkmingai kopė tarnybos laiptais. 1927 m. baigė Čekoslovakijos Generalinio štabo akademiją. 1928-1929 m. ėjo Generalinio štabo Karo mokslo valdybos viršininko pareigas. 1929 m. J. Kibirkščiui buvo suteiktas pulkininko laipsnis ir birželį jis buvo paskirtas 2-ojo artilerijos pulko, dislokuoto Kėdainiuose, vadu.

Garbingą tarnybą Lietuvai liudija ir J. Kibirkščio gauti apdovanojimai. 1919 m. jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu, 1928 m. – Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.

Justinas Kibirkštis mirė 1934 m. lapkričio 7 d. nesulaukęs nė keturiasdešimties. Karininką pakirto infarktas. Jis palaidotas Kėdainių miesto Kauno g. kapinėse. Antkapį ne tik 2-ojo artilerijos pulko dedikacija savo vadui, bet ir toks prasmingas užrašas: „Gerą kovą kovojau, žygį atlikau, tikėjimo nepraradau. / Už tai skirtas man teisybės vainikas. / II Tim. 4,7.“

Našle liko žmona Juzefa, su kuria susituokė 1925 m. Našlaičiais liko duktė Irena (1926-2003), sūnūs Justinas Anatolijus (1928-?) ir Napaleonas (1929-1935).

Antrojo pasaulinio karo metais, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, pulkininko šeima turėjo trauktis į Vakarus. Per Berlyną ir Prancūziją šeima pasitraukė į Kanadą. Kaip prisiminė Justino Anatolijaus sūnus Algis Kibirkštis, „Monrealyje jiems įteikė po penkis dolerius ir pasakė „Sveiki atvykę“.

Kanadoje našlė Juzefa įsidarbino siuvėja, duktė išvyko į Niujorką, Justinas Anatolijus universitete įgijo inžinieriaus specialybę ir vedė prancūzę.

Praėjusiame dešimtmetyje Lietuvos portaluose buvo rašoma apie plk. Justino Kibirkščio proanūkę Ievą Melaniją Kibirkštis. Ji žaidė ir treniravo Lietuvos merginų U-17 rinktinę, o paskutiniais metais treniravo Švedijos moterų futbolo klubus.