Prieš 130 metų gimė paskutinis pirmosios Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras brg. gen. Kazys Musteikis

Šį mėnesį jau minėjome vieno pirmųjų Lietuvos krašto apsaugos ministrų, kuriam teko vadovauti krašto apsaugai pirmųjų Nepriklausomybės kovų metu, gimimo metines. Ir nors Mykolui Velykiui tekusi užduotis atrodo nepavydėtinai sunki, šiandien prisimenamam ministrui likimas paruošė nemažiau sudėtingą išbandymą… Šiandien minime 130-ąsias paskutinio Pirmosios Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro Kazio Musteikio gimimo metines.

Pirmojo pasaulinio karo dalyvis į kuriamą Lietuvos kariuomenę įstojo pastarajai žengiant tuos pirmuosius ir miglotus žingsnius, kai jo būsimose pareigose Lietuvos išlikimu rūpinosi M. Velykis ir kiti itin dažnai šiame poste besikeitę karininkai. Kovose su lenkais jaunas karininkas užėmė dar visai naujos ginklo rūšies – Automobilių bataliono Šarvuočių būrio – vado pareigas, o nurimus kovų griausmams, vadovavo jau iki rinktinės išaugusiam Šarvuočių daliniui. Pagilinęs savo žinias ir išplėtęs kompetenciją Vienos aukštojoje prekybos mokykloje ir Briuselio generalinio štabo akademijoje, 4-ajame dešimtmetyje jau buvo pasiruošęs užimti dar aukštesnes pareigas. Karo mokyklos viršininko patirtis ir laikinai vykdomos Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininko užduotys, galiausiai, atvedė iki aukščiausio karjeros laiptelio – krašto apsaugos ministro portfelio.

Metai, prieš užimant šį postą, jam atnešė brigados generolo laipsnį, o sudėtinguoju 1938–40 m. laikotarpiu jau teko vesti visą krašto apsaugos sistemą, priimant vieną negandą po kitos. Pirmiausia nuo Lietuvos buvo atplėštas Klaipėdos kraštas, o visai netrukus sekė ir negailestingi bei kraupūs Antrojo pasaulinio karo verpetai. Ir nors dar ir šiandien sunku vienareikšmiškai vertinti šiuo kritiniu metu aukščiausiąsias pareigas ėjusių Lietuvos vadovų priimtus sprendimus, K. Musteikis pasižymėjo tvirta ir kovinga laikysena. Jis nenusileido blogio simboliu tapusio Adolfo Hitlerio spaudimui Lietuvai pulti Vilnių, o sulaukus griežto ir nepermaldaujamo SSRS ultimatumo, pasižymėjo vienu kovingiausių balsų, raginusių griebtis ginklo…

Kaip minėjome, M. Velykiui teko vadovauti Krašto apsaugos ministerijai, kai besikūrusiai Lietuvos kariuomenei kritiškai trūko materialinės medžiagos karui, bet nestigo kovotojų ryžto. K. Musteikio vadovavimo laikotarpiu, atrodo, jau turėta abu komponentus, bet pati geopolitinė padėtis buvo kardinaliai skirtinga. Keturis metus ištisa amžinybe pavertęs Pirmasis pasaulinis karas buvo išvarginęs visas kovojusias puses, o išklibinus iki tol nepalaužiamų imperijų pamatus, sužibusi laisvės ir nepriklausomybės viltis tarsi užaugino sparnus pirmiesiems Lietuvos kariuomenės savanoriams. Tačiau per du dešimtmečius plėšrūs imperiniai žvėrys laižėsi paliktas žaizdas ir kaupė naujas jėgas, kuriomis sukėlė iki šiol neregėtą siaubą visame pasaulyje…

Šiose sudėtingose, diskutuotinose ir jautriose srovėse, atrodo, neginčijamas tik šiandien prisimenamo K. Musteikio karininko talentas, ryžtas ir nuopelnai Lietuvai. Būtent už tai ir esame dėkingi šiam generolui.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.