Prieš 135 metus gimė Lietuvos kariuomenės pulkininkas dr. Vladas Ingelevičius

Prieš 135 metus, 1889 m. lapkričio 11 d., Rokiškio apskrities Beržuonių kaime gimė gydytojas, visuomenės veikėjas, Lietuvos kariuomenės sanitarijos pulkininkas Vladas Ingelevičius. Jei dabar galvojate apie neseniai atrastą ir visuomenei plačiai pristatytą puikų fotografą Antaną Ingelevičių (1892–1947?), intuicija jūsų neapgauna – Vladas ir Antanas Ingelevičiai buvo broliai.

Kaip ir daugelis jo kartos šviesuolių, V. Ingelevičius išsilavinimą įgijo dar Rusijos imperijoje. 1913 m. jis baigė Sankt Peterburgo karo medicinos akademiją. Studijų metais V. Ingelevičius kartu su kitais tautiečiais studentais įkūrė slaptą organizaciją „Fraternitas Lituanica“. Organizacija būrė lietuvius medicinos studentus. Baigęs mokslus, jaunasis karo medikas dar keletą metų atliko Rusijos imperijos kariuomenės karo gydytojo tarnybą. 1914–1917 m. jam teko būti įvairiuose Pirmojo pasaulinio karo frontuose nuo Rytprūsių iki Rumunijos. 1918 m. vasario – gegužės mėn. jis dirbo 226-ojoje karo lauko ligoninėje Besarabijoje, į kurią iš rumunų fronto rinkosi lietuviai kariai.

V. Ingelevičiaus gyvenimas pasikeitė 1918 m. Lietuva tapo laisva ir patirties turintis karo medikas tais pačiais metais savanoriu įstojo į kuriamą Lietuvos kariuomenę. Dabar vargu ar sutiksi trisdešimtmetį pulkininką, o 1919 m. trisdešimtmetis dr. Ingelevičius tapo sanitarijos pulkininku ir iki pat 1940 m. dirbo Lietuvos kariuomenės Karo sanitarijoje. Tik 1940 m. spalio 27 d., okupuotos Lietuvos kariuomenę įjungiant į Raudonąją armiją, jis buvo iš tarnybos atleistas.

Pulkininkas ne tik garbingai tarnavo Lietuvos kariuomenėje, tačiau buvo ir aktyvus medikas – visuomenininkas. 1919 m. buvo vienu iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos steigėjų. 1934-1940 m. atstovavo Lietuvai tarptautiniame karo medicinos kongresų komitete. Karo medicinos ir cheminio karo klausimais rašė žurnaluose „Mūsų žinynas“ ir „Medicina“. Kartu vertėsi ir privačia gydytojo praktika. Būdamas nuosekliu vegetaru, 1924 m. dalyvavo Lietuvos vegetarų draugijos įkūrime ir buvo jos valdybos nariu. Garbingą tarnybą liudija 1921 m. gautas II rūšies I laipsnio Vyčio kryžius, o 1928 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas.

Iki pat 1944 m. (išskyrus 1932–1938 metų laikotarpį) pulkininkas dirbo Raudono Kryžiaus valdyboje. Statė naują ligoninę, praplėtė Varėnos džiovininkų sanatoriją, įsteigė atskirą medicinos seserų mokyklą. „Fraternitas Lithuanica“ ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veikla buvo gimininga, viena kitą papildė, nes abi siekė efektyvinti Lietuvos sveikatos apsaugos organizavimą.

Antrojo pasaulinio karo metais, Rytų frontui slenkant atgal ir antrajai sovietinei okupacijai artėjant, V. Ingelevičius kartu su dešimtimis tūkstančių lietuvių pasitraukė į Vakarus. 1944 m. atsidūrė Vokietijoje, vėliau persikraustė į Austriją (Bregenzą). Dipukams iš stovyklų skirstantis po platųjį pasaulį, 1949 m. persikėlė į JAV ir apsigyveno Niujorke. Čia toliau vertėsi gydytojo praktika, priklausė Amerikos lietuvių gydytojų draugijai, 1969 m. išrinktas jos garbės nariu. Sulaukęs gilios niujorkiečio senatvės, mirė 1985 m. vasario 5 d.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.