Prieš 140 metų gimė Krašto apsaugos ministras Balys Sližys

Kviesdami į parodą „Prakaitu grįstas kelias: Lietuvos karo inžinerijos istorija“, šiandien pasakojame apie žmogų, svariai prisidėjusį prie Lietuvos Kariuomenės inžinerijos pirmųjų žingsnių. Be abejo, jis nuveikė žymiai daugiau ir net pasiekė Krašto apsaugos ministro portfelį. Bet apie viską nuo pradžių. O pradžia mus nukelia į šią dieną lygiai prieš 140 metų (1885 m.), kada gimė kariuomenės ir visuomenės veikėjas, inžinierius Balys Sližys.

Gabus jaunuolis derino inžinerijos mokslus su slapta, bet karšta, kova už lietuvybę. 1904–1906 m., studijuodamas Rygos politechnikumo Inžinerijos skyriuje, aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijoje „Viltis“. Dar ryškesnė ir sodresnė viltis pasiekti garsesnių laimėjimų sušvito 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame dalyvavo ir Sližys. Šios vilties uždegtas, Seimo narys aptartas idėjas parsivežė į gimtąjį Gyvatynės kaimą Anykščių valsčiuje. Garsiai ragindamas kraštiečius versti rusų valdžią ir pastarosios vieton steigti savą lietuvišką, prisišaukė ne tiek tautiečių širdis, kiek caro valdžios politinius persekiojimus. Liejamoms idėjoms dar reikėjo šiek tiek laiko iki galutinio subrendimo, o Lietuvos teisių aktyvistui, saugantis represijų, teko pasitraukti į užsienį. Per kelių metų laikotarpį B. Sližys Austrijoje-Vengrijoje, Lvivo politechnikume, įgijo inžinieriaus išsilavinimą.

Grįžus į Lietuvą, pasivijo praeitis – 1913 m. buvo suimtas ir kalintas metus laiko. Išėjus į laisvę, pasitiko dar visai neseniai įsiplieskęs Pirmasis pasaulinis karas, dėl kurio politinis kalinys buvo mobilizuotas į caro kariuomenę ir 1915 m. baigė Irkutsko karo mokyklą.

Svarbiausia, kas vyko jau po pasaulinio karo. 1919 m. sausio 2 d. caro kariuomenės praporščikas savanoriu įstojo į Lietuvos Kariuomenę. Pirmuosius metus tarnavo Krašto apsaugos ministerijos Tiekimo skyriaus inžinerinės dalies viršininku, o nuo 1920 m. sausio 1 d. paskirtas Karo technikos valdybos Inžinerijos dalies viršininku. Entuziastingas karininkas vėliau užsitarnavo pulkininko leitenanto laipsnį, Krašto apsaugos ministro ir Susisiekimo ministro postus, bet mes, akcentuodami mūsų muziejuje eksponuojamą parodą „Prakaitu grįstas kelias: Lietuvos karo inžinerijos istorija“, pažvelkime į šio šviesuolio inžinerinius nuopelnus.

1922–1923 m. rūpinosi Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos reikalais. Uostamiestį galiausiai vėl prišliejus prie savo valstybės, inžinierius 1934–1939 m. buvo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininku. Rūpinosi uosto valdymo modernizavimu, krantinių pailginimu, galingų kranų pastatymu, krovos darbų intensyvinimu. Taip pat buvo vienas Šventosios uosto statybų iniciatorių. Gerino sausumos kelius, tiltus, telefono ir pašto ryšius. Organizavo geležinkelio linijos Šiauliai–Klaipėdą tiesimą.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.