Prieš 140 metų gimė Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis

Lygiai prieš 140 metų, 1885 m. vasario 26 d., Kutalių kaime (dab. Šilalės r.) gimė vienas ryškiausių modernios Lietuvos kūrėjų – antrasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Bet ne tik dėl prezidentavimo jį prisimename. A. Stulginskis buvo Nepriklausomybės akto signataras, vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų. Tai buvo Steigiamojo, Pirmojo ir Trečiojo Seimų narys (1920-1927), ministras, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis ir Lietuvos Tarybos narys, Lietuvos skautų brolijos šefas.

1920 m. birželio 10 d. priimta Lietuvos Respublikos laikinoji Konstitucija. Joje buvo įtvirtinta, kad šalies Prezidentą renka Seimas. Kol tai buvo padaryta, Prezidento pareigas ėjo Seimo Pirmininkas A. Stulginskis. 1922 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimta nuolatinė Konstitucija ir paskelbti rinkimai į Pirmąjį Seimą. Po kelių mėnesių, lapkričio 13 d., Pirmasis Seimas Prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį. 1923 m. birželio 5 d. į pirmąjį posėdį susirinko Antrasis Seimas ir jis taip pat Prezidentu perrinko A. Stulginskį. Ir jau tik Trečiasis Seimas 1926 m. birželio 7 d. Prezidentu išrinko Kazį Grinių.

A. Stulginskis faktiškai prezidentavo šešerius metus. Šiuo laiku Lietuva stojosi ant kojų po Nepriklausomybės kovų, tvirtino savo valstybingumą ir, nepaisant rietenų Seime ir pirmųjų Vyriausybių nestabilumo, atrodė, kad jauna demokratija funkcionuoja. Tą galėtų liudyti ir tai, jog Prezidento postas K. Griniui buvo perduotas sklandžiai ir tvarkingai. A. Stulginskio valdoma Lietuva ne tik stabilizavosi, įsitvirtino ir priėmė Konstituciją, bet ir buvo pripažinta pasaulyje, atgavo Klaipėdos kraštą, įsivedė litą, įvykdė Žemės reformą.

Trečiajame Seime A. Stulginskis dirbo opozicijoje. 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko perversmas ir A. Stulginskis buvo išrinktas Seimo Pirmininku. Būtent jam 1927 m. balandžio 12 d. teko perskaityti Prezidento Antano Smetonos aktą, kuriuo Trečiasis Seimas buvo paleistas.

1927 m., pasitraukęs iš aktyvios politikos, A. Stulginskis atsidėjo ūkininkavimui Jokūbavo dvare (dar. Kretingos r.). Kretingoje turėjo parduotuvę, kurioje prekiavo savo ūkio gaminiais.

Vėliau, ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kartu Kaziu Griniumi ir buvusiais ministrais pirmininkais A. Stulginskis kreipėsi į Prezidentą A. Smetoną dėl padėties Lietuvoje, dėl žiauraus elgesio su Suvalkijos valstiečių streiko dalyviais. Įspėjo apie pavojų, kad 1936 m. vėl pradėjęs darbą Seimas neišreiškia piliečių valios ir neturės autoriteto visuomenėje, siūlė panaikinti karo padėtį ir grąžinti spaudos laisvę. 1938 metų lapkričio mėnesį jis kreipėsi į tuometinį ministrą pirmininką Vladą Mironą, ragindamas sudaryti koalicinę vyriausybę, įtraukti daugiau specialistų. Bet ūkio gaminių prekyba besivertusio buvusio šalies vadovo žodžiai nebuvo išklausyti.

Ne tik politinį ar verslumo dvasios palikimą mums paliko A. Stulginskis, bet ir, žinoma, rašytinį. Rašė gyvulių priežiūros, grūdinių kultūrų, sodų auginimo klausimais. Redagavo žurnalo „Vienybė“ priedą „Viensėdis“, laikraščius „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“. Bendradarbiavo laikraščiuose „Rytas“, „Lietuvos aidas“, „XX amžius“. 

Sovietams okupavus Lietuvą, buvo suimtas ir su žmona Ona ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1956 m. su žmona ir dirbo moksliniu bendradarbiu Vytėnų (Kauno r.) bandymų stotyje. Gyveno Vilijampolėje ir dabartinio Taikos prospekto daugiabutyje. Nuo 1959 m. – pensininkas. Nuo skurdo ir bado gelbėjo dukros siuntiniai, o nuo melancholijos – pokalbiai su iš lagerių grįžusio ir Kaune apsigyvenusiu Petru Klimu. Mirė A. Stuginskis 1969 m. ir amžinojo poilsio atgulė Kauno Panemunės kapinėse. Jis yra vienintelis Lietuvos Respublikos Prezidentas, palaidotas Kaune. Testamentu kuklias santaupas jis paliko besimokantiems giminaičiams ir atidavė skolą jį gydžiusiai daktarei bei medicinos seselei.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.