Prieš 140 metų gimė Martynas Yčas, padėjęs gauti Lietuvos Kariuomenės kūrimui gyvybiškai svarbią Vokietijos paskolą

Prieš 140 metų, 1885 m. lapkričio 13 d., Biržų apskrities Šimpeliškių sodžiuje gimė Martynas Yčas. Kovotojas už lietuvybę Rusijos imperijos Dūmoje, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti kūrėjas, byrančios Rusijos imperijos lietuvių atstovas ir didelis pagalbininkas. Teisininkas ir politikas, Finansų, Susisiekimo, Prekybos ir pramonės ministras. Lietuvos delegatas Paryžiaus taikos konferencijoje, Lietuvos bankininkystės ir ekonominės sistemos vystytojas, redaktorius, leidėjas. Bandė organizuoti Rusijos imperijos kariuomenėje tarnavusiu lietuvių tautinius dalinius. Daug padėjo į  laisvą Lietuvą iš Rusijos grįžtantiems Pirmojo pasaulinio karo tremtiniams ir pabėgėliams.

Iš visų jo nuopelnų šiandien norime išskirti vieną, reikšmingą jaunos Lietuvos Respublikos gynybos labui.

Pirmasis Lietuvos Respublikos Ministrų Kabinetas, vadovaujamas Augustino Voldemaro, dirbo neilgai – nuo 1918 metų lapkričio 11 iki gruodžio 26 dienos. 46 dienas. Šiame Ministrų Kabinete Martynas Yčas ėjo Finansų, prekybos ir pramonės ministro pareigas. Reikia paminėti, kad Yčas už valstybės finansus buvo atsakingas ne tik šiame, bet ir sekančiose dviejuose Kabinetuose. Ministrų Kabinetams keičiantis, Yčas ministravo kiek mažiau nei metus – iki 1919 m. spalio 2 d.

Be kitų darbų, Yčas dirbo užtikrinant Vokietijos paskolą Lietuvai. 1918-ųjų pabaigoje Vokietija Lietuvai per Rytų skolinamąją kasą paskolino per 100 milijonų markių, Lietuvoje virtusių auksinais.

Ką tik – 1918-ųjų lapkričio 23-ąją – buvo pradėta kurti Lietuvos Kariuomenė ir šie pinigai buvo gyvybiškai svarbūs ne tik valstybės aparatui funkcionuoti, bet ir užtikrinti Kariuomenės organizavimą, apginklavimą ir kitokį aprūpinimą. Ir gynybą nuo priešų – nepamirškime, kad buvo ne taikos metais. „Paskyrėme visoms žinyboms jau didesnes sumas, o ypač kariuomenei organizuoti buvo skirta po 250 000 markių kas savaitę“, – atsiminimuose rašė Yčas. Paskolos pinigai leisti ne tik ginklams, šaudmenims ir kitiems materialiems įsigijimams.

Kol rinkosi Lietuvos Kariuomenės savanoriai ir mobilizacija dar tik įsibėgėjo, nuo priešų Lietuvai padėjo gintis garsieji saksų savanoriai. Jie atvyko 1919-ųjų sausį ir kiekvienam iš jų buvo mokama alga – 12 markių per dieną. Iš jų septynias markes kariui mokėjo Vokietija, o penkias iš tos pačios paskolos pinigų primokėdavo Lietuva. Iš viso jų Lietuvoje dislokuota apie 4000. Su vokiečių savanoriais nebuvo lengva, bet jie padėjo nuo raudonarmiečių apginti Kauną ir pasiekti kitų svarbių laimėjimų, savo dalyvavimu padėjo kurti Lietuvos Kariuomenę. Taip su finansine paskola atkeliavo ir netiesioginė karinė Vokietija parama.

Suprantama, kad kare pinigų ir resursų niekuomet neužteks visiškai pilnai, bet vokiečių paskola leido atsistoti ant kojų ir pagalvoti ir apie regioninę gynybą. Atsirado galimybės suteikti penkių milijonų markių paskolą Latvijai, taip pat kariaujančiai su bermontininkais ir bolševikais. Nors be formalios sutarties, valstybės tapo sąjungininkėmis: Lietuva ne tik rėmė Latvijos Kariuomenę, bet ir abi valstybės koordinavo veiksmus. Lietuvos pergalė prieš bermontininkus labai padėjo nuo jų išsivaduoti ir latviams.

Jei Yčas viską perteikė tiksliai, tai dar vienas jo nuopelnas Lietuvos Kariuomenei – generolas Silvestras Žukauskas. 1937 m. „Lietuvos Aido“ straipsnyje „Kaip gen. Žukauskas įstojo į jaunutę Lietuvos kariuomenę“ Yčas rašė, kad 1918 m. viduryje Kyjive susitiko su ten apsistojusiu Žukausku. Anot autoriaus, užburtas pasakojimų apie Vasario 16-osios aktą ir sunkius pirmuosius valstybės žingsnius, Žukauskas pareiškęs: „Būsiu laimingas stoti į Lietuvos armiją nors paprastu kareiviu, kada Tėvynė pareikalaus mano jėgų, ir su ginklu rankose stosiu ginti savo gimtąjį kraštą nuo priešų“.

Skaitinių apie Martyną Yčą ir jo nuopelnus kuriant Lietuvos Kariuomenę rekomendacijos yra čia, čia, čia ir čia.