Prieš 145 metus gimė Lietuvos diplomatijos šviesulys Bronius Kazys Balutis

XX a. Lietuvos diplomatija galėjo pasigirti nemažai šviesulių, užsieniuose dirbusių tėvynės labui. Lozoraičiai, Petras Klimas, Povilas Žadeikis, Jurgis Šaulys. Rankų pirštų neužtektų visiems išvardinti. Ryškiu Lietuvos diplomatijos šviesuliu buvo iš Bronius Kazys Balutis, gimęs lygiai prieš 145 metus.

Gimė jis 1880 m. Dzūkijos valstiečių šeimoje ir 1904 m. pabaigoje, vengdamas tarnybos Rusijos kariuomenėje, išvyko į JAV. Jaunam žmogui yra sveika pamatyti ir patirti civilizuotą užsienį – tas Balučiui taip pat išėjo į naudą. Gyvendamas JAV, buvo „Tėvynės mylėtojų draugijos“ pirmininku, inicijavo Vinco Kudirkos raštų leidybą, redaktoriavo laikraštyje „Lietuva“, sudarė ir išleido Suvalkijos žemėlapį, kas tikriausiai buvo miela tūlo suvalkiečio Amerikoje širdžiai. Ten Balutis įgijo ir išsilavinimą – 1916 m. baigė Čikagos-Kento teisės koledžą.

Kuriantis laisvai Lietuvos Respublikai, Balutis kaip JAV lietuvių atstovas buvo Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos nariu ir sekretoriumi. Konferencijos metu jis turėjo sekti anglišką spaudą, rinkti iš jos informaciją apie Lietuvą, palaikyti ryšius su JAV delegacija.

J. Skiriaus monografijoje „Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967) : tėvynei paaukotas gyvenimas“ akcentuojamas ir Balučio nuopelnas Vytauto Didžiojo karo muziejui: „ant Laisvės varpo išlietas jo sukurtas ketureilis: „O! Skambink per amžius / Vaikams Lietuvos / Kad nevertas laisvės / Kas negina jos!“ Šis ketureilis, kurį deklamavo vyresnės kartos žmonės, įsitvirtino prieškario mokinių vadovėliuose kaip tautinė priesaika, kaip Lietuvos piliečio formavimo pagrindas. 1919 m. Laisvės varpą JAV lietuviai padovanojo nepriklausomai Lietuvos valstybei – šiandien jis kabo Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte Kaune.“

Lietuvos Vyriausybė netruko perspektyvų išeivį pakviesti grįžti. Gavęs pasiūlymą dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, jis taip pat nedvejojo ir grįžo į Kauną.

Tolesnę Broniaus Kazio Balučio diplomatinę karjerą galima suskirstyti į tris etapus: ministerijoje, užsienyje, okupuotos Lietuvos diplomatinėje tarnyboje.

Dirbdamas ministerijoje, 1920 m. vadovavo Lietuvos delegacijai derybose su Lenkija Kalvarijoje ir Suvalkuose ir pasirašė garsiąją Suvalkų sutartį. Ėjo viceministro, Politikos departamento direktoriaus, ministerijos generalinio sekretoriaus pareigas. Nepritarė 1926 m. gruodžio 27 d. valstybės perversmui, atsisakė vykdyti perversmo organizatorių reikalavimą perimti vadovavimą užsienio reikalų ministerijai. Kaip pažymi istorikas Juozas Skirius, Balučiui net šešis kartus buvo siūlomas ministro postas, tačiau diplomatas kukliai jo atsisakydavo

1928 m. prasidėjo Balučio diplomatinė karjera užsienyje. Paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru JAV, vėliau – Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Užsienyje dirbo ir gyveno likusią gyvenimo dalį.

Juozas Skirius pažymi ir Balučio finansinį įžvalgumą ir atsakomybę. Anot istoriko, „1933 metais jis patarė Lietuvos vyriausybei visus turimus ižde dolerius pakeisti į auksą. Šis patarimas vėliau Lietuvai atnešė milijoninį pelną, nes naujasis JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas vėliau įvykdė reformas, pavadintas Naujuoju kursu, kurios stipriai nuvertino dolerį.“

Apie Balučio atsakomybę istorikas rašo: „Diplomatas visuomet buvo pasiryžęs derybose, esant bent mažiausiai galimybei, apginti Lietuvos valstybės pinigus, nepriklausomai nuo jų kiekio. Tą puikiai rodo ir jo pastangos Vašingtone, vedant derybas dėl Lietuvos skolos ir procentų sumažinimo. Jis pats pabrėžė, kad tai visų mūsų pareiga, nes už tai gauname algą.“

Sovietams okupavus Lietuvą, Balutis dirbo Londone. 1940 m. liepos 25 d. B. K. Balutis Didžiosios Britanijos vyriausybei įteikė notą dėl SSRS įvykdytos Lietuvos aneksijos, už ką LTSR valdžios buvo nubaustas pilietybės atėmimu.

Po okupacijos Balutis, kaip ir kiti Lietuvos pasiuntiniai. ir toliau ėjo savo pareigas, nes Vakarų šalys nepripažino Lietuvos aneksijos. Didžiajai Britanijai nepripažinus Lietuvos inkorporavimo į SSRS, ir toliau diplomatinėmis priemonėmis gynė Lietuvos aukso atsargas Didžiojoje Britanijoje, stengėsi išsaugoti Lietuvos pasiuntinybę Londone, tarpininkavo tarp VLIK ir diplomatinės tarnybos derinant politinius veiksmus. Aktyviai dalyvavo Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės veikloje.

Londone Balutis nugyveno iki pat savo mirties 1967 m.

Apie Lietuvos Respublikos diplomatų kasdienybę ir diplomatijos iššūkius daugiau sužinoti kviečiame Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Kurianti Lietuvos diplomatija“.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.