Prieš 145 metus gimė pirmasis Vilniaus burmistras Konstantinas Stašys

Prieš 145 metų, 1880 m. rugpjūčio 16 d., Rokiškio apskrities Veiseliškių viensėdyje gimė Konstantinas Stašys.

Vilniuje apsigyveno 1918 m., grįžęs iš Rusijos, kur pasitraukė Pirmojo pasaulinio karo metais ir buvo mobilizuotas vedėjauti karo lauko ligoninės vaistinėje.

K. Stašys buvo vaistininkas provizorius, pedagogas, daugelio lenkų okupuoto Vilniaus lietuvių draugijų narys. Visą lenkų okupacijos dvidešimtmetį buvo aktyvus Vilnijos lietuvių veikloje. Buvo renkamas į visų svarbiausių organizacijų vadovybes: švietimo draugijos „Rytas“, Labdarybės draugijos, Lietuvių kooperatyvinio banko (vienas iš steigėjų), ir kt.

Svarbiausias K. Stašio darbas Vilnijos lietuvių labui – vadovavimas Vilniaus lietuvių laikinajam komitetui, trukęs nuo 1927 m. iki pat Vilniaus atgavimo 1939-ųjų rudenį. Komitetas atstovavus visus Vilnijos lietuvius, gynė jų teises lenkų ir tarptautinėse įstaigose – ir komitetuose Varšuvoje, ir kongresuose Šveicarijoje.

Aktyvus lietuvis net buvo suimtas 1937 m. vasarį ir kalintas Lukiškėse. Vadinamąja „Stašio byla“ buvo tikimasi užgniaužti jo politinę veiklą ir ruošti tarptautinę atmosferą Lenkijos ultimatumui. Apkaltinus valiutiniais nusikaltimais, kratos metu buvo konfiskuoti vertingi K. Stašio numizmatiniai rinkiniai, dalies kurių nebepavyko atgauti.

K. Stašys buvo pirmasis Vilniaus burmistras.

Sovietų Sąjungai užėmus Vilnių, 1939 m. rugsėjį K. Stašys buvo suimtas ir išgabentas į Balstogės kalėjimą. Prie savo namų A. Jakšto g. K. Stašys organizuodavo mitingus, kuriuose buvo reikalaujama, kad Vilnius pagal 1920 m. sutartį būtų sugrąžintas Lietuvai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė išsirūpino jo paleidimu.

Paleistas į laisvę ir pasitikdamas į Vilnių įžygiavusią Lietuvos kariuomenę, sveikinimo kalboje sakė: „Vilniaus krašto lietuvių vardu nuoširdžiai sveikinu Tamstos asmenyje garbingą Lietuvos kariuomenę, įžygiuojančią į senąją Gedimino pilį, į Lietuvos numylėtąją sostinę, nešančią mūsų kraštui laisvę, taiką, ramybę ir gerbūvį, kurių visi esame išsiilgę. Mes esame tikri, kad su jumis, mūsų brangieji broliai – kariai, grįžta į Vilnių mūsų garbingų didvyrių Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto kilni lietuviškoji dvasia, kuri mokėjo sumaniai vadovauti šio krašto įvairioms tautoms, užtikrindama visiems be jokių skirtumų gyventojams jų gyvybės ir dvasios reikalus, darbo ir turto apsaugą. Iš savo pusės mes, šio krašto lietuviai, trokštame atstatyti karo ir kitų nepalankių aplinkybių sunaikintą Vilniaus ekonominį ir kultūrinį gyvenimą ir iškilmingai pasižadame atiduoti visas savo jėgas aktingam ir darniam bendradarbiavimui su Lietuvos vyriausybe, kuriai stengsimės padėti jos kilnioje krašto tvarkymo darbuotėje. Valio mūsų brangioji Tėvynė Lietuva! Valio jos garbingoji kariuomenė!“

Lietuvai atgavus Vilnių ir integruojant į valstybę, 1939 m. gruodžio 6 d. K. Stašys buvo paskirtas Vilniaus burmistru.

1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, birželį iš burmistro pareigų K. Stašys buvo atleistas. 1941-ųjų birželį, sovietų okupantams tremiant Lietuvos gyventojus, Stašių šeima buvo išvežta į Altajaus kraštą. Po pusmečio Barnaule K. Stašys buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu ir, anot artimųjų, nuteistas „dešimčiai metų be teisės susirašinėti“. Šitokia bausmė – mirties bausmės eufenizmas. Vilniaus universiteto istorikų manymu, mirties bausmė K. Stašiui įvykdyta 1942 m. birželį. Nors egzistuoja ir versija, jog K. Stašys nuo sunkaus darbo dideliame šaltyje susirgo ir mirė.

Daugiau įdomių skaitinių apie K. Stašį yra čia, čia ir čia. 

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės, iliustruojančios K. Stašio burmistravimo Vilnių.