Prieš 160 metų gimė Lietuvos karininkas gen. Jonas Galvydis-Bykauskas

 „Pulkininką Galvydį-Bykauską skiriu vadu pirmojo pulko, steigiamo Alytuje. Jam įsakau tuojau pradėti priruošiamąjį darbą ir pasirinkti sau reikalingąjį kadrą.“ Tai garsiojo oficialią pradžią Lietuvos kariuomenės kūrimui davusio įsakymo trečias paragrafas. Pirmasis įsakymas, pirmasis pulkas, pirmasis vadas… Taip pat vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės generolų. Šią dieną minime šio daug kur pirmuoju buvusiu J. Galvydžio-Bykausko 160-ąsias gimimo metines.

Gausią karinę patirtį carinės Rusijos kariuomenėje sukaupęs karininkas iš vokiečių nelaisvės į Lietuvą grįžo 1918 m. pradžioje. Sužinojęs apie paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę, iškart vyko į Vilnių, tikėdamasis stoti į Lietuvos kariuomenę. Pasiryžusiam visomis išgalėmis prisidėti prie kuriamojo kariuomenės darbo sugrįžėliui turėjo kilstelėti antakį tuometinės valdžios įžvalgumo stoka, svarstant ginkluotųjų pajėgų reikalingumo klausimą. Jau tų pačių metų rudenį, kai priešų grėsmė tapo daugiau nei akivaizdi, buvo išleistas tiek garsusis įsakymas, tiek J. Galvydžiui-Bykauskui patikėtos esmingos pareigos. Jo vaidmuo tapo dar svaresniu, kai ta akivaizdi grėsmė tapo kūnu ir bolševikai įsiveržė į Lietuvą – karininkas paskirtas visų Vilniaus srityje veikusių karinių dalių, ar tiksliau, dalių užuomazgų vadu.

Vis dėlto, ko gero, didžiausiu J. Galvydžio-Bykausko karjeros Lietuvos kariuomenėje nuopelnu turėtume laikyti dar vieną poziciją, kurioje jis buvo pirmasis. Tai 1919 m. sauso 25 d. pradėjusios veikti Karo mokyklos viršininko postas. Nors pats buvo labiau linkęs kariauti, tačiau matydamas kritišką karininkų trūkumą ir pats itin griežtai vertindamas karininko įvaizdį ir atsakomybę, sutiko, kad Lietuvos kariuomenei bus naudingiausias ruošdamas naujus karinių dalinių vadovus. Žinią apie paskyrimą Karo mokyklos viršininku sutiko tokia mintimi: „Šita žinia kartu buvo linksma ir liūdna. Linksma todėl, kad man pirmajam teko garbė rengti Lietuvos karininkus; liūdna todėl, kad grynai kautynių karininkui, kuris nuo jaunų dienų svajojo apie kautynes už Tėvynę, atėjus laikui svajones realizuoti, teko nuo jų atsisakyti ir imtis pasirengimo darbo, taikaus darbo.“

Gana ūmaus būdo ir greitai užsirūstinantis, bet, tuo pačiu, ir greitai atsileidžiantis, sugebantis suprasti ir atjausti generolas Karo mokyklos auklėtiniams buvo tarsi griežtas, bet teisingas tėvas. Visada tvarkingas ir solidus viršininkas to paties tikėjosi ir iš savo auklėtinių, kurie turėjo suprasti, kad karininkai privalo įkūnyti tauriausias savo tautos savybes ir demonstruoti deramą kultūros lygį. Savo rytų aukštaičių tarme J. Galvydis-Bykauskas leisdavo sau ir pajuokauti: „Žmagus be tikėjima, kara maksla ir nemakąs šakti – tai kiaula, a ne žmagus“. Nors karininkams tikrai dažnai tenka pakelti balsą tiek drausminant prasižengusius, tiek duodat nurodymus – iš Utenos apskrities kilęs Karo mokyklos vadas, sakydamas „šakti“ turėjo omenyje ne šaukti, o šokti. Jo iniciatyva Karo mokykloje netgi įvestos privalomos šokių pamokos.

Šis, prieš 160 metų gimęs, šviesuolis savo pavyzdžiu išauklėjo daugiausiai Pirmosios Respublikos karininkų laidų, kurios jo asmenyje matė tikro karininko pavyzdį. Ir nors jis parengė Lietuvos kariuomenės formavimo projektą, būtent jo auklėjamoji veikla tapo giliausiu Lietuvos kariuomenės kūrimo šaltiniu.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.