Prieš 160 metų gimė Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Juozas Stanaitis (1865-1925)

Dar būdamas kapitonu, būsimas Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis (1896-1985) prisiminė savo pirmąjį susidūrimą su pavyzdingas savybes įkūnijusiu karininku. Šis netikėtas susitikimas įvyko 1921 m. vasarį Maskvoje. Tikriausiai, tuo metu tremtinių ir belaisvių evakuacijos įstaigoje ant laiptų susitikę jaunas ir patyręs karininkai nenutuokė, kad abiem teks eiti jau laisvos ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vado pareigas. Tas antrasis buvo Juozas Stanaitis, kurio 160-ąsias gimimo metines šiandien minime.

Tuo metu, būdamas bolševikams į nagus pakliuvusiu belaisviu, S. Raštikis pamena kito sutikto lietuvio karininko, laukiančio dokumentų, leidžiančių išvykti į gimtąją šalį, išvaizdą: „Kiekvienas jį pamatęs pasakytų, kad tai yra senas, patyręs, daug vargo matęs karininkas.“ Būtent kovos Pirmajame pasauliniame kare lėmė J. Stanaičio tiek akivaizdžiai matomą patirtį, tiek vargingą sveikatą. Nieko nuostabaus, juk, rodydamas narsą šiame milžiniškame kare, jis buvo sužeistas net 6 kartus. Jo medicininėje kortelėje matytume tokius įrašus: 2 kartus kontūzytas, sužeistas tiek į dešinę, tiek į kairę kojas, sulaužytas šonkaulis ir pirštas. Už savo nuopelnus jis buvo ne kartą apdovanotas ir netgi pristatytas šv. Jurgio kardui gauti, bet revoliuciją įvykdę bolševikai paliko lietuvį be šio įvertinimo. Kita vertus, imperijos griūtis atvėrė kelią Lietuvos nepriklausomybei ir grįžimui namo.

Kita akivaizdžiai matoma ir jaučiama J. Stanaičio savybė – meilė Lietuvai. S. Raštikis pamena  karo veterano reakciją, sužinojus, kad jo pašnekovas yra lietuvis karys: „Kaip tik jisai sužinojo, kad aš esu iš Lietuvos kariuomenės, jo akys džiaugsmo ugnim užsidegė, o jis pats tiek daug apie Lietuvą, o ypač apie jos kariuomenę klausinėjo ir su tokiu dėmesiu mano pasakojimų klausė, kad rodėsi jog nieko brangesnio, geresnio, įdomesnio ir mylimesnio jam nebuvo, kaip dar nematyta, bet jo širdžiai artima savo nepriklausomybę atgavusi mūsų tėvynė, o ypač josios dar jauna kariuomenė.“.

Visai netrukus, jau grįžus į taip brangią ir pagaliau laisvą Lietuvą, J. Stanaitis ne tik pats savo akimis išvydo kaip atrodo toji išsvajota Lietuvos kariuomenė, bet netgi tapo jos vadu ir šias pareigas ėjo nuo 1922 m. vasario 11 d. iki 1923 m. birželio 5 d. Tačiau per daug kovose pašlijusi sveikata neleido šių pareigų vykdyti taip, kaip šis griežtu, bet teisingu būdu, pareigingumu, rūpestingumu, darbštumu, meile kariams, savo kraštui ir jo istorijai pasižymėjęs generolas leitenantas galėtų. Būtent dėl blogos sveikatos iš Suvalkijos kilęs vadas pasiprašė paleidžiamas į atsargą.

Savo prisiminimą S. Raštikis baigia tokia viltimi, kad po kelių šimtų metų Lietuvos karininkas, atsivertęs istorijos puslapius apie pirmuosius Lietuvos kariuomenės vadus, galės apie J. Stanaitį ištarti žodžius „geras buvo karininkas ir geras žmogus“. Šiandien, praėjus 160 metų nuo Lietuvos kariuomenės vado J. Stanaičio gimimo, džiaugsmingai ir pagarbiai patvirtiname kito Lietuvos kariuomenės vado mintį.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.