Prieš 210 metų Vienos kongresas priėmė Baigiamąjį aktą

Greičiausiai daugelis iš istorijos pamokų atsimenate ar kitur esate skaitę apie 1814-1815 m. Vienos kongresą. Tą patį garsųjį kongresą, turėjusį iš naujo nustatyti tvarką, subraižyti įtakos ir interesų ribas Europoje po Napoleono.

Pagrindiniais smuikais muzikalioje Vienoje griežė Jungtinė Karalystė, Prūsija, Rusija, Austrija ir Prancūzija. Spalvų kongresui pridėjo ne tik šokiai, spektakliai, medžioklės ir puotos, dėl ko kongresas buvo pravardžiuojamas šokančiu, bet ir Napoleono pabėgimas iš Elbos salos ir bandymas susigrąžinti valdžią Paryžiuje.

Prieš 210 metų, 1815 m. birželio 9 d., Vienos kongresas priėmė Baigiamąjį aktą, įtvirtinusį naujas Europos valstybių sienas, sustiprinusį monarchijas, restauravusį ikirevoliucines santvarkas, siekusį užtikrinti žemyne taiką.

Kongresas laikinai sustiprino Europos monarchijas, bet jau 1830 m. Europą vėl buvo apėmę demokratiniai ir nacionalistiniai sukilimai, siekę permainų ir tautų nepriklausomybės. Ne išimtis buvo Lietuvoje ir Lenkijoje įsiplieskęs 1830-1831 m. sukilimas – juk kongreso metu nebuvo atsižvelgta į mažesnių tautų norus ir interesus sugyvenant su didžiosiomis valstybėmis ir imperijomis.

Po Vienos kongreso įtakingiausiomis valstybėmis tapo Jungtinė Karalystė ir Rusijos imperija. Didžioji Britanija gavo valdyti vertingas Prancūzijos kolonijas: Gerosios Vilties kyšulį, Ceiloną (Šri Lanką), Tobagą, Sent Luciją, Jonijos salas. Taip pat ji gavo keletą Ispanijos ir Portugalijos kolonijų. Rusijos imperija prisijungė didžiąją dalį Varšuvos kunigaikštystės, pervadintos Lenkijos karalyste, gavo teisę valdyti Suomiją ir Besarabiją.

Taip pat buvo sudaryta taikos sutartis su Prancūzija, Austrija prisijungė Lombardiją ir Veneciją, sukurta Vokietijos sąjunga, Prūsija gavo Saksoniją ir nedidelę dalį Varšuvos kunigaikštystės, sukurta Jungtinė Nyderlandų karalystė, sukurtos Šventoji sąjunga ir Keturių sąjunga, Švedija prisijungė Norvegiją, atkurtos savarankiškos Šveicarija ir Sardinija, Italijos teritorija suskaldyta į aštuonias valstybes, atkurtos monarchijos ir dinastinis valdymas Ispanijoje, Portugalijoje, Neapolyje, Prancūzijoje.

Prancūzmetis Lietuvai teikė viltį išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos. 1808 m. Užnemunėje pradėjęs galioti Napoleono kodeksas ir panaikinta baudžiava taip pat teikė vilčių. Todėl nemažai daliai žmonių atrodė prasminga kovoti prieš Rusiją Napoleono kariuomenės pusėje.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomas tokia reta vertybė – Prancūzijos kariuomenės 17-ojo lietuviškojo ulonų pulko kario kepurė. Ji pasiūta iš vilnonio audinio, odos, puošta muaru, įvairiomis metalinėmis detalėmis ir žalvarine plokštele su stilizuotu Vyčiu.

Kepurė eksponuojama Vytauto Didžiojo karo muziejaus Sukilimų salėje. Kviečiame pamatyti gyvai.

17-asis ulonų pulkas buvo pradėtas formuoti 1812 m. grafo Mykolo Tiškevičiaus iniciatyva ir lėšomis. Į pulką vyrai rinkosi šaukimo punktuose Biržuose, Raseiniuose, Telšiuose, Panevėžyje. Pulko štabas buvo Kupiškyje. Napoleonas paskyrė M. Tiškevičių pulko vado, suteikė jam pulkininko laipsnį ir pulkas 1812 m. pabaigoje dengė Prancūzijos kariuomenės atsitraukimą. Pats pulkas kaudamasis per Tauragę traukėsi į Karaliaučių. Vėliau 17-asis pulkas kartu su 19-uoju lietuviškuoju ulonų pulku kovėsi prie Brandenburgo, Sierakavo, Brėmeno, Hamburgo, Liubeko. Kovos kelią baigė Danijoje. Abu pulkai tuo laiku jau buvo garsiojo brigados generolo Romualdo Giedraičio (1750-1824) žinioje. Po imperatoriaus Napoleono sosto atsisakymo pulkui buvo leista su ginklais ir vėliavomis grįžti į Lietuvą.

Laisvės vilčių teikęs prancūzmetis yra dalis Lietuvos ir Lenkijos sukilimų prieš Rusijos imperijos sukilimų istorijos: 1794-1812-1830-1863-1893.